Rudenio lygumose

5 psl.

1. Sėdėjau vieną kartą lygumoj tarp žibančių ražienų,
2. Tirštai apkibusių voratinkliais baltais.
3. Po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas.
4. Mačiau, kaip gervės išskrenda lėtai mojuodamos sparnais.
5. Miškai aplink, tartum bronzinės salos,
6. Spindėjo tolumoj pro mėlynus ūkus,
7. O saulė, vakarop palinkus ir nubalus,
8. Nužėrė auksu mirštančius laukus.
9. Tyla liūdna. Tyla gili be galo.
10. Tyla bekraštė rudenio rimties.
11. Ir jos alsavimas, toks šaltas kaip metalas,
12. Į mane dvelkė nuojauta mirties.
13. Tan nujautiman grimzdamas, iš lėto
14. Aš paskendau svajonėj ir sapne
15. Ir, rodos, pamačiau gracingą siluetą
16. Tuščiais laukais ateinant į mane.
17. Auksinių lapų spindinti karūna
18. Ant jo karališkos galvos,
19. Ir purpurinė skraistė dengia liekną kūną,
20. O smilkiny žėruoja spindesys šarmos.

6 psl.

1. – Kas tu esi? – paklausiau sužavėtas
2. Jo veido ir jo skraistės skaistumu.
3. – Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.
4. Esu karalius šitų lygumų.
5. Aš įsakiau miškams margai pražysti,
6. Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.
7. Todėl šiandieną mano karalystėj
8. Taip liūdna ir gražu.
9. Beržai nusvirusiom šakom, tartum ugnies fontanai
10. Sustingę, šviečia vidury laukų.
11. Ir lapai krisdami, tartum margi drugiai, plevena
12. Ir kilimus nuaudžia ant takų.
13. Lengvi ūkai, akiratį aptraukę,
14. Dūluoja tolumoj kaip melsvas ilgesys,
15. Ir vienišą rudens keleivį traukia
16. Pakilt ir eit jau į kitas šalis.

1. O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,
2. Nes laikas baigias man.
3. Vos keletas dienų beliko čia gyventi,
4. Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.

7 psl.

1. Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
2. Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
3. Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
4. Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.
5. – – – – – – – – – – – – – – – – – –
6. Ir jis nuėjo eisena ritminga
7. Per auksu žibančius laukus, tačiau,
8. Betolstant skraistei jo spalvingai,
9. Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.
10. Man rodės, iš kraštų šiaurinių
11. Ateina šiton lygumon Žiema,
12. Paviršium ežerų stiklinių,
13. Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.
14. Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
15. Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,
16. Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys
17. Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.
18. O paskui ją – su kvepiančiais vainikais
19. Pavasarį ateinantį jaučiu.
20. Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,

8 psl.

1. Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.
2. Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:
3. Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.
4. Laukuos prasideda tykus brendimas.
5. Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.
6. O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,
7. Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,
8. Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,
9. Jinai pasikelia staiga
10. Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja
11. Ir traukia į pietus tolyn,
12. Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
13. Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.
14. – – – – – – – – – – – – – – – – – –

1. Ir taip jie visados praeina,
2. Viens kitą vydami.
3. Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.
4. Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.
5. Be galo, be pradžios jų kelias,
6. Jų eisena čia amžina.

9 psl.

1. O mano metai praskamba pro šalį
2. Taip greitai, kaip viena diena.
3. Ir, rodos, lapų vystančių kritimą
4. Nedaugel kartų dar mačiau,
5. O smilkiniai šarmot jau ima
6. Ir akys žvelgt rūsčiau.
7. Todėl, kada brunetė Vasara man moja
8. Ar kai pavasarinis griausmas skamba už kalnų,
9. Aš laukiu Rudenio dažų sublizgant lygumoje,
10. Ilgiuosi jo dienų liūdnų,
11. Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,
12. Nes laukiam mes likimo to paties
13. Ir lapų auksu, putinų karoliais
14. Puošiame dienas, netekusias vilties.
15. – – – Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios,
16. Be vėjo plaukia raganų plaukai.
17. Ir, žvelgdamas aplink, degu ekstazėj,
18. Kaip dega saulėj gelstantys miškai.

1945 II 21