Justinas Marcinkevičius · 1930–2011

Eilėraščiai

Name: Eilėraščiai
Author: Justinas Marcinkevičius

12 psl.Skaityk čiaTėvynėŽodis ir kalbaDarbas Mirtis Tikėjimas Laisvė

Dešimt Justino Marcinkevičiaus eilėraščių, daugiausia iš 1966–1989 m. Jų pasaulis yra kaimas, kurio laukai, darbai ir močiutės tampa visos Lietuvos ženklu. Poetas dažnai kalba tautos vardu, maldos ar giesmės intonacija, o gimtąją kalbą laiko tautos gyvybės pagrindu.

Atnaujinta 2026-11-03

Iki kada nori perskaityti?

Baigti iki

Jau perskaityta

1 psl. per vakarą

7 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 15 d.

Skaityti šį vakarą: 1 psl.

Paskyros nereikia.

Į ką atkreipti dėmesį

Žodis ir tėvynė: kaip eilėraštyje „Tai gražiai mane augino“ iš paprastų daiktų vardų išauga žodis Lietuva?
Moters dalia: kuo eilėraštyje „Močiutės mūsų“ moterų gyvenimas skiriasi nuo vyrų?
Šviesa ir tamsa: ką eilėraštyje „Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetas“ reiškia mintis, kad tamsa yra ne pabaiga, o šviesos tąsa?

Kūrinys saugomas autorių teisių. Skelbiamas autoriaus paveldėtojų leidimu: skaityti čia gali kiekvienas, bet tekstą kopijuoti, spausdinti ar platinti draudžiama.

Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes

Įsimink

Justinas Marcinkevičius (1930–2011) yra vienas populiariausių XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos poetų.
Kaimiškoji tėviškė jo lyrikoje tampa visos Lietuvos metonimija.
Svarbiausios temos: tėvynė, gimtosios kalbos likimas, žodžio prasmė ir jėga.
Perkuria tautosakos modelius ir religinių žanrų poetiką: maldą, pamokslą, litaniją.
Sovietmečiu jo kūryba saugojo tautinę kultūrą ir savimonę; 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

Rašiniui

Kodėl žmogui svarbi tėvynė?Epizodas Eilėraštyje „Tai gražiai mane augino“ laukas, pieva, kelias ir upė užaugina vaiką, o iš jų vardų išauga vienas žodis.Tai rodo Tėvynė čia yra vaikystės kraštovaizdis, virtęs kalba: ji žmogų užaugina, todėl tampa jo dalimi.
„vienas žodis: Lietuva.“
Kontekstas Susiek su J. Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“: ir ten žodis ir kalba yra tėvynės pamatas.
Ką darbas reiškia žmogaus gyvenime?Epizodas Eilėraštyje „Močiutės mūsų“ moterys dirba ir gimdo, kol nugriūva ir nebeatsikelia.Tai rodo Tylus moterų darbas čia yra tai, kas išlaiko tautą: jų krūtine išpenėta visa Lietuva.Kontekstas Palygink su Žemaitės apsakymais: ir ten kaimo moters darbas yra namų pagrindas.
Ar žmogus gali likti laisvas nelaisvėje?Epizodas Eilėraštyje „1989 m. Vasario 16-oji“ žmonės prikalti prie savo kalbos ir prirakinti prie istorijos, bet jie nekalti, tik iškankinti.Tai rodo Pavergta tauta išliko ir keliasi iš kapo: laisvė joje gyvavo, kol gyva buvo kalba.
„Diena atrištom akim.“
Kontekstas Eilėraštis parašytas Sąjūdžio laikais, kai tauta ėmė atvirai kalbėti apie savo istoriją ir laisvę.
Kaip mintis apie mirtį keičia žmogaus požiūrį į gyvenimą?Epizodas Eilėraštyje „Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetas“ pasigailėjimo prašoma visiems, gyviems ir mirusiems, o vaikas nujaučia, kad tamsa yra šviesos tąsa.Tai rodo Mintis apie mirtį čia moko užuojautos kiekvienam žmogui: mirusieji ir gyvieji susiję.Kontekstas Vėlinės, lapkričio 2-oji, yra mirusiųjų atminimo diena: tada gyvieji prisimena visus išėjusius.
Ar tikėjimas žmogui yra atrama, ar našta?Epizodas Eilėraštyje „Nusilenkimas žolei“ kalbantysis renkasi žolės tikėjimą: žolė tyliai aukojasi ir kaip Kristus plauna mums kojas, nors ją trypiame.Tai rodo Toks tikėjimas guodžia, nes nieko iš žmogaus nereikalauja: jis remiasi nuolankumu ir pasiaukojimu.Kontekstas Palygink su S. Gedos poema „Strazdas“: ir ten paprastas žmogus ir gamta tampa šventumo vieta.

Epocha

Sovietų okupuota Lietuva; dauguma šių eilėraščių parašyti 1966–1989 m.
Rinkiniuose „Mediniai tiltai“ (1966) ir „Liepsnojantis krūmas“ (1968) sakralizuojami kaimo buities vaizdai
1989 m. Vasario 16-ąją Sąjūdis jau veikė, bet nepriklausomybė dar nebuvo atkurta

Autorius

Gimė 1930 m. Važatkiemyje (dabar Prienų r.), 1954 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete
Parašė dramų trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“; vertė Mickevičių, Puškiną, „Kalevalą“
1990 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu; mirė 2011 m. Vilniuje

Kūrinys

Skaitome dešimt eilėraščių; po aštuoniais nurodyti parašymo metai, nuo 1966 iki 1981 m.
„Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetas“ yra sonetas: du ketureiliai ir du trieiliai
Keli eilėraščiai baigiasi beveik pradžios žodžiais; „Kad giedočiau tave“ gale „čiulbėčiau“ virsta „giedočiau“
„Neši mane arčiau savęs, žemele“ posmai ilgėja nuo vienos eilutės iki penkių
„Ant vasaros kaklo…“ eilutės rimuojasi poromis, o paskutinė eilutė pakartoja pirmąją

Temos

Veikėjai

Lyrinis subjektasašdažnai kalba tautos vardu, lyg pamokslininkas ar pranašas, kreipiasi į Lietuvą
Močiutės„Močiutės mūsų“kasa bulves, gimdo, verpia ir dirba, kol nugriuvusios nebeatsikelia; virsta žeme
Vyrai„Močiutės mūsų“išeina į karą ir medžioja vieni kitus, o sugrįžę geria ir ilgai kalba
Motina ir gimtinė„Lopšinė gimtinei ir motinai“susilieja į vieną; kalbinama kaip balta gulbė ir juodų arimų gėlė, migdoma kaip vaikas
Artojai„Neši mane…“sėdi ant kalnelio prie namų, lyg jau nudirbę darbus; amžinybė atsiklaupusi plauna jų nuvaikščiotas kojas
Žolė„Nusilenkimas žolei“tyliai aukojasi, žmonių trypiama, bet bėga arčiau, kad pakiltų aukščiau už juos ir visus užklotų
Baltas brolis„Neši mane…“stovi po rugių baldakimu; kalbantysis prašo pasodinti jį brolio dešinėje

Sąvokos

Anafora„Senoje abėcėlėje“ dauguma eilučių prasideda žodžiais „taip“ arba „šitaip“
Kreipinys„Lopšinėje gimtinei ir motinai“ gimtinė kalbinama balta gulbe ir juodų arimų gėle
Metafora„Kad giedočiau tave“ kalbantysis prašo gimtinės dangaus „pilkam akmenėliui čiulbėti“: tas akmenėlis yra jis pats
Sonetas„Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetas“: keturiolika eilučių, du ketureiliai ir du trieiliai
Paronomazija„Ant vasaros kaklo…“ gale suvedami panašiai skambantys žodžiai nužengę ir nusižengę

Sąsajos

Žodis ir kalbaJustinas Marcinkevičius, drama „Mažvydas“
Tauta ir laisvėVincas Kudirka, „Tautiška giesmė“
Kultūros herojaiSigitas Geda, poema „Strazdas“

Citatos

„vienas žodis: Lietuva.“
„Tai gražiai mane augino“, lyrinis subjektas
„Todėl, kad tu – tėvynė.“
„Lopšinė gimtinei ir motinai“, lyrinis subjektas gimtinei
„šitaip tik meldžiamės arba mirštam.“
„Nusilenkimas žolei“, lyrinis subjektas
„Diena atrištom akim.“
„1989 m. Vasario 16-oji“, lyrinis subjektas
„Prie savo kalbos prikalti,“
„1989 m. Vasario 16-oji“, apie tautos žmones

Ar konspektas padėjo?

Visas konspektas viename puslapyje Kartoti kortelėmis (32)Pasitikrink (10)

Kontekstas

Epocha

Justinas Marcinkevičius kūrė sovietų okupuotoje Lietuvoje. Pirmieji jo rinkiniai ir poemos atitiko socialistinio realizmo reikalavimus. Ypač svarbia laikoma poema „Donelaitis“ (1964), kurioje keliamas tautinės kultūros gyvybingumo klausimas. Rinkiniuose „Mediniai tiltai“ (1966) ir „Liepsnojantis krūmas“ (1968) tėviškės ir kaimo buities vaizdai sakralizuojami. Čia aptariami eilėraščiai daugiausia parašyti 1966–1989 m. Vienas jų pavadintas 1989 m. Vasario 16-osios data, kai jau veikė Sąjūdis, bet nepriklausomybė dar nebuvo atkurta.

Autorius

Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. Važatkiemyje, dabartiniame Prienų rajone, ir 1954 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Jis rašė eilėraščius, poemas, poetines dramas ir knygas vaikams, vertė Adomą Mickevičių, Aleksandrą Puškiną, suomių epą „Kalevala“. Jis laikomas vienu populiariausių XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos poetų. 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1990 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. Mirė 2011 m. Vilniuje.

Poetika

Visuotinė lietuvių enciklopedija pažymi, kad vėlesniuose Marcinkevičiaus rinkiniuose kaimiškoji tėviškė tampa Lietuvos metonimija. Eilėraščiai elegiški, lyrinis herojus jaučia būties laikinumą ir giminystę su viskuo, kas gyva. Poetas dažnai kalba pamokslininko intonacija, perkuria tautosakos ir mitologijos modelius, maldos, pamokslo ir litanijos formas. Kalba jam yra tautiškumo pamatas ir kūrybinės galios išraiška. Mokslų akademijos biogramoje pabrėžiama, kad žemdirbių buitis ir kasdieniai darbai jo eilėraščiuose tampa šventu ritualu, o beveik visa jo metaforika kyla iš gamtos.

Kaip vertinama

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis rašo, kad sovietmečiu Marcinkevičiaus kūryba saugojo lietuvių tautinę kultūrą ir savimonę. Jo teigimu, poetas kūrė uždarą tradicinių vertybių pasaulį ir norėjo jį apsaugoti nuo griaunančių istorijos jėgų. Ugdome.lt skaitmeninėje mokymo priemonėje primenama, kad dėl tokių nuostatų poetas vienu metu buvo kritikuojamas, todėl mokiniai kviečiami patys spręsti, ar jo eilėraščiai turi išliekamąją vertę. Viktorija Daujotytė jo kūrybą sieja su XIX a. lietuvių etosu ir žemdirbiškąja pasaulėvoka.

Kodėl skaitome egzaminui

IV gimnazijos klasėje Marcinkevičius yra vienas iš XX a. antrosios pusės poetų, iš kurių renkamasi ir bendrajame, ir išplėstiniame kurse. Pagal ankstesnę programą brandos egzamino sąraše buvo „Mažvydas“ ir pasirinkti jo eilėraščiai. Čia skaitome dešimt eilėraščių iš Šaltiniai.info rinkinio, sudaryto pagal dvitomę „Poeziją“ (2000). Eilėraščius verta sieti su drama „Mažvydas“.

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: J. Marcinkevičius, „Poezija“, 2 t., Vaga, Vilnius, 2000 (Šaltiniai.info rinkinys „Eilėraščiai“): 10 eilėraščių, mūsų 12 psl..

„Tai gražiai mane augino“ (1974)1 psl.
Eilėraštis neturi pavadinimo ir žinomas iš pirmosios eilutės. Kalbantysis prisimena vaikystės kraštovaizdį, kuris jį užaugino: laukus, upę, girias, vasaros dieną. Paskutiniame posme tų daiktų vardai jau skamba kaip žodžiai, ir iš jų išauga vienas žodis, Lietuva. Trys ketureiliai su dainišku pasikartojimu „Tai gražiai“. Eilėraštyje gerai matyti, kaip Marcinkevičiui tėvynė gimsta iš vaikystės vaizdų ir iš kalbos.
„Ant vasaros kaklo…“2 psl.
Eilėraštis be pavadinimo kalba apie vasaros pabaigą. Nokstantys šermukšniai ir blunkančios spalvos primena, kad gyvybė, kuri dygo ir žydėjo, buvo įviliota į trumpą ir trupančią formą. Vystymą kalbantysis vadina kerštu už žydėjimą ir už nužengimą į žemę, žaisdamas panašiai skambančiais žodžiais nužengti ir nusižengti. Eilutės rimuojasi poromis, paskutinė pakartoja pirmąją. Eilėraštis tinka kalbant apie gyvenimo laikinumą, nes nokimas čia jau reiškia nykimo pradžią.
„Kad giedočiau tave“ (1976)3–4 psl.
Kalbantysis lygina save su akmeniu, kuris trokšta čiulbėti gimtinę, ir vadina save jos paukščiu ir šauksmu. Gimtinė atsako, kad ją ras eidamas kalbos tiesumu. Ji pasirodo tyli ir švari, balta staltiese ant gryčios stalo, kurioje matyti išblukusios kraujo dėmės. Eilėraštis baigiamas pradžios žodžiais, tik „čiulbėčiau“ pakeičia pavadinimo žodis „giedočiau“. Akmens, norinčio čiulbėti, vaizdas rodo troškimą ir jo ribas, o kelias į tėvynę čia eina per kalbą.
„Lopšinė gimtinei ir motinai“ (1981)5 psl.
Eilėraštis parašytas kaip lopšinė. Gimtinė kalbinama švelniais liaudies dainos kreipiniais ir vadinama šventove, kurios neišrovė ir nenuskynė, kiek ją beniokojo. Trečiame posme atsiranda gėlėta mamos skara, dabar pakabinta muziejuje, o ketvirtame visi po ja užmiega kaip broliai. Paskutiniame posme migdoma jau motulė, o pirmojo posmo žodžiai atkartojami pakeisti. Penki ketureiliai trumpomis eilutėmis. Gimtinė ir motina čia susilieja į vieną.
„Močiutės mūsų“ (1966)6–7 psl.
Eilėraštis apie močiučių kartų dalią. Vyrai išeina į karą ir medžioja vieni kitus, o grįžę geria ir ilgai kalba, tuo tarpu moterys tyliai dirba, gimdo ir laiko namus, kol vieną sykį nugriuvusios nebeatsikelia. Paskutiniame posme jos sutapatinamos su pačia žeme, kuri išmaitino Lietuvą. Septyni ketureiliai. Eilėraštis tinka kalbant apie darbą ir moters dalią, nes vyrų karus ir kalbas jame atsveria tylus moterų triūsas.
„Neši mane arčiau savęs, žemele“ (1976)8 psl.
Eilėraštis be pavadinimo yra kreipinys į žemę. Kalbantysis prisipažįsta buvęs ją užmiršęs, prašo atleisti, kad išsiskyrė su žagre, ir prašo pasodinti jį dešinėje balto brolio, kuris stovi po rugių baldakimu. Abu sėdi ant kalnelio prie namų, lyg jau būtų nudirbę darbus. Pabaigoje amžinybė plauna nuvaikščiotas artojų kojas. Posmai vis ilgėja, nuo vienos eilutės iki penkių. Artėjimą prie žemės galima suprasti kaip artėjimą prie mirties, o kojų plovimo vaizdas primena krikščioniškąją tradiciją. Eilėraštis tinka kalbant apie žmogaus ryšį su žeme.
„Nusilenkimas žolei“ (1981)9 psl.
Kalbantysis renkasi žolės tikėjimą. Žolė eilėraštyje tampa nuolankia dievybe: ji tyliai aukojasi ir, kaip Kristus, plauna mums kojas, nors žmonės ją trypia kaip ir visus dievus. Vis dėlto ji artėja, kad pakiltų aukščiau už žmones ir visus užklotų. Keturi ketureiliai su kryžminiu rimu. Visus užklojanti žolė primena kapą, todėl eilėraštis kalba ir apie tikėjimą, ir apie mirtį.
„Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetas“ (1981)10 psl.
Visas eilėraštis yra pasigailėjimo prašymas, ir tas žodis kartojamas lyg maldoje. Pasigailėjimo prašoma visiems: rudens laukams, seniems žmonėms ir einantiems per lietų, vaikams, pasmerktiesiems ir apverktiesiems, išėjusiems be sugrįžimo. Trieiliuose atsiranda langų šviesa, kurią laiko visų ranka, o vaikas nujaučia, kad tamsa yra ne pabaiga, o šviesos tąsa. Sonetas: du ketureiliai ir du trieiliai. Vėlinės yra mirusiųjų atminimo diena. Eilėraštis tinka kalbant apie mirtį ir užuojautą, nes pasigailėjimas apima visus, gyvus ir mirusius.
„Sena abėcėlė“ (1967)11 psl.
Dauguma eilučių prasideda žodžiais „taip“ arba „šitaip“, tarsi kas nors rodytų ir mokytų. Eilėraštis vardija senus kaimo darbus ir judesius, nuo lopšio supimo ir duonos minkymo iki juostos audimo, o paskui kalami arklas ir kardas, ir vyrai išeina į karą. Pabaiga veda prie kapo. Penki ketureiliai trumpomis eilutėmis. Iš kasdienių judesių susidaro senosios kaimo kultūros abėcėlė, lydinti žmogų nuo lopšio iki kapo, todėl eilėraštis tinka kalbant apie kilmę ir tradiciją.
„1989 m. Vasario 16-oji“12 psl.
Eilėraštis kalba apie tautą, kuri pakyla iš kapo atrištomis akimis. Kalbantysis tautos vardu prašo Viešpaties leisti jai atsigauti ir išskleisti laisvę. Žmonės jame prikalti prie savo kalbos ir istorijos, bet kalbantysis sako, kad jie nekalti, tik iškankinti. Pabaigoje tauta pakyla kaip vėliava. Penki ketureiliai, intonacija primena maldą ar giesmę. Data pavadinime rodo 1989 m. Vasario 16-ąją, kai Lietuva dar buvo okupuota, o Sąjūdis jau veikė. Eilėraštis tinka laisvės ir tautos išlikimo temai.

Ar santrauka padėjo?

Šaltiniai, pagal kuriuos tikrinome faktus

Tekstas: Šaltiniai.info. Puslapius sunumeravome patys, po 20 eilučių.

Panašūs kūriniai

Su mokytoju

Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.

GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.

Iki kada nori perskaityti?

Į ką atkreipti dėmesį

Įsimink

Rašiniui

Epocha

Autorius

Kūrinys

Temos

Veikėjai

Sąvokos

Sąsajos

Citatos

Kontekstas

Epocha

Autorius

Poetika

Kaip vertinama

Kodėl skaitome egzaminui

Santrauka

„Tai gražiai mane augino“ (1974)1 psl.

„Ant vasaros kaklo…“2 psl.

„Kad giedočiau tave“ (1976)3–4 psl.

„Lopšinė gimtinei ir motinai“ (1981)5 psl.

„Močiutės mūsų“ (1966)6–7 psl.

„Neši mane arčiau savęs, žemele“ (1976)8 psl.

„Nusilenkimas žolei“ (1981)9 psl.

„Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetas“ (1981)10 psl.

„Sena abėcėlė“ (1967)11 psl.

„1989 m. Vasario 16-oji“12 psl.

Ką „Eilėraščiai“ duoda rašiniui

Panašūs kūriniai

Su mokytoju