Mikalojus Daukša · g. 1527–1538, m. 1615
Lenkiškai parašyta Mikalojaus Daukšos 1599 metų „Postilės“ prakalba. Autorius paaiškina, kodėl išvertė pamokslus į lietuvių kalbą, ir priekaištauja tautiečiams, kad šie paniekino gimtąją kalbą. Jis įrodinėja, kad tautą ir valstybę labiausiai išlaiko sava kalba.
Atnaujinta
7 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 6 d.
Internete arba knygoje, apie 5 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“Kontekstas Susiek su S. Daukanto „Darbais senųjų lietuvių ir žemaičių“: ir ten kalba laikoma tautos ir valstybės pamatu.
„šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“Kontekstas XVI a. pabaigoje Lietuvos bajorija vis dažniau kalbėjo lenkiškai; Daukšos prakalba parašyta 1599 m. lenkų kalba, kad ją suprastų būtent jie.
„mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“Kontekstas Susiek su J. Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“: ir ten pirmoji lietuviška knyga gimsta iš meilės savo kraštui.
„duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti“Kontekstas Daukša išvertė J. Vujeko pamokslus („Postilė“, 1599): tai viena pirmųjų lietuviškų knygų LDK.
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“Daukša, apie kalbą
„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos“Daukša, apie tai, kas išlaiko tautas
„šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“Daukša, retoriniame klausime
„mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“Daukša, apie tautiečius
„duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti“Daukša, prakalbos pabaigoje
Prakalba parašyta XVI amžiaus pabaigoje, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau buvo susijungusi su Lenkija. Bajorai ir dvasininkai vis dažniau kalbėjo ir rašė lenkiškai, nors, pasak Daukšos, dauguma krašto žmonių lenkų kalbos nesuprato arba mokėjo ją menkai. Katalikų Bažnyčia tuo metu kovojo su reformacija. Lietuvoje plito Renesanso ir humanizmo idėjos.
Mikalojus Daukša gimė tarp 1527 ir 1538 metų Babėnuose prie Kėdainių, mirė 1615 metais Varniuose. Jis buvo katalikų kunigas, Krakių klebonas, nuo 1572 metų Žemaičių kapitulos kanauninkas, 1609–1610 metais administravo Žemaičių vyskupiją. 1595 metais Vilniuje išleido iš lenkų kalbos išverstą „Katekizmą“, o 1599 metais „Postilę“, lenkų jėzuito Vujeko pamokslų vertimą.
„Postilė“ yra Evangelijų aiškinimų ir pamokslų kiekvienam metų sekmadieniui ir šventei rinkinys. Ji išspausdinta 1599 metais Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje. Knygos pradžioje Daukša įdėjo lotynišką dedikaciją Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir lenkišką prakalbą skaitytojui. Lietuvių kalbą prakalba gina lenkiškai, todėl ją galėjo perskaityti ir lenkiškai skaitantys bajorai bei dvasininkai.
Lietuviškai prakalbą iš lenkų kalbos išvertė kalbininkė ir vertėja Regina Koženiauskienė. Vertimas išspausdintas jos parengtame rinkinyje „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“ (Mokslas, 1990). Šiuo vertimu remiasi mokslininkai, jo žodžiais Daukšą citavo ir Prezidentas, sveikindamas Europos kalbų dienos proga.
Dešimtoje klasėje prakalba skaitoma kaip Renesanso epochos kūrinys. Programa siūlo rinktis ją arba Jono Radvano „Radviliados“ ištraukas. Iš jos galima suprasti, kaip humanistai mąstė apie tautą, kalbą ir valstybę. Daukšos mintis, kad gimtoji kalba yra tautos ir valstybės atrama, dažnai cituojama ir šiandien.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Daukša kreipiasi į skaitytoją ir pasakoja, kad norėjo kuo nors padėti savo tėvų šaliai ir katalikų Bažnyčiai. Todėl ėmėsi versti mokyto jėzuito Vujeko pamokslus, kurie jau buvo išversti į čekų ir vokiečių kalbas. Jis tikisi, kad knyga pravers ne tik Bažnyčiai, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams, o kai kuriuos paskatins labiau rūpintis gimtąja kalba.
Autorius pripažįsta, kad kilmingieji beveik visi moka lenkiškai. Vis dėlto daugumai žmonių lenkų kalba lieka nesuprantama arba menkai suprantama. Kitos tautos vertina knygas savo kalba ir verčia į ją svetimus veikalus. Tik lietuviai, pramokę lenkiškai, savo kalbą taip apleido, kad tai akivaizdu kiekvienam.
Daukša retoriškai klausia, ar yra pasaulyje tokia menka tauta, kuri neturėtų tėvų žemės, papročių ir kalbos. Visais laikais žmonės savo kalbą saugojo, turtino ir gražino. Ja rašomi įstatymai ir istorijos, ja tvarkomi valstybės reikalai, ji vartojama bažnyčioje, tarnyboje ir namie. Meilę savo kalbai, sako autorius, žmogui įdiegia pati prigimtis, beveik su motinos pienu.
Mintį autorius paaiškina pavyzdžiu iš gyvūnų pasaulio. Būtų keista, jei varnas imtų čiulbėti kaip lakštingala, o ožys riaumoti kaip liūtas, nes tada išnyktų jų prigimtis. Lygiai taip pat sumaištis kyla, kai žmogus, pamėgęs svetimą kalbą, paniekina savąją ir elgiasi taip, lyg būtų kilęs iš kito krašto.
Tai svarbiausia prakalbos vieta. Daukša sako, kad tautai gyvuoti nepakanka derlingos žemės, gražaus krašto ar tvirtų pilių. Tautos gyvuoja, kol saugo ir vartoja savo kalbą, nes ji kuria bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Daukša kalbą vadina meilės ryšiu, vienybės motina, pilietiškumo tėvu ir valstybės sargu. Sunaikinus kalbą žūtų santaika ir gerovė. Kaip įrodymą jis primena Babelio bokšto statytojus, kuriuos išsklaidė kalbų nesantaika, ir teigia, kad kalbų skirtumai sukėlė daugybę karų ir maištų.
Autorius vardija valstybes, kurios laikėsi savo kalbos. Persijos karalystę išlaikė kalbos santaika. Romėnai savo kalba leido įstatymus, dėstė filosofiją ir net draudė graikų kalbą įstatymuose ir senate. Taip pat išsilaikė arabų ir graikų valstybės, italai į savo kalbą išvertė net sunkiausias knygas, o kaimyninėje Lenkijoje kalba klesti. Daukša pabrėžia, kad nepeikia kitų kalbų mokėjimo, ypač lenkų, kuri po unijos su Lenkija tapo beveik sava. Jis smerkia tik lietuvių kalbos apleidimą.
Kalbos apleidimas, sako Daukša, kenkia ir žmonių sieloms. Daugelis Kunigaikštystės gyventojų nepažįsta tikėjimo ir tebesilaiko pagoniškų prietarų, nes juos mokantis kunigas jų kalbos nemoka arba ja bjaurisi. Remdamasis šventojo Povilo žodžiais, autorius klausia, kaip žmonės tikės, jei nesupranta skelbėjo. Visi esame vienas kūnas Kristuje ir Tėvynėje, ir Dievas gali pareikalauti atsakyti už brolius, ypač iš dvasininkų. Būtent tai paskatino Daukšą versti.
Daukša kreipiasi į kunigus, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir į tautą, kviesdamas priimti jo darbą, gimusį iš meilės. Dabar mokytas Vujekas kalba lietuviams jų pačių kalba. Knygoje kunigai ras tikrąjį katalikų mokymą, ginklų prieš eretikus ir medžiagos pamokslams. Ūkininkai, kurie dėl sunkumų ar didelio atstumo iki bažnyčios negali ateiti išklausyti pamokslo, galės jį perskaityti namie.
Net jei knyga kitos naudos neduotų, autoriui užtektų, kad jo darbas taptų pradžia ir paskatintų tautiečius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją puoselėti. Prakalba baigiasi atsisveikinimu su skaitytoju ir linkėjimu, kad knyga jam suteiktų džiaugsmo ir naudos.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Daukša kalbą vadina valstybės sargu?
Daukša rašo, kad tautai gyvuoti nepakanka derlingos žemės, gražaus krašto ar tvirtų pilių. Tautos gyvuoja tol, kol saugo ir vartoja savo kalbą, nes ji kuria bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Todėl jis sako: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Sunaikinus kalbą, žūtų santaika ir gerovė. Įrodymui jis primena Babelio bokšto statytojus, kuriuos išsklaidė kalbų nesantaika.
Rašiniui: TėvynėKilmė
2. Ką Daukša nori parodyti pavyzdžiu apie varną, kuris imtų čiulbėti kaip lakštingala?
Būtų keista, rašo Daukša, jei varnas imtų čiulbėti kaip lakštingala, o ožys riaumoti kaip liūtas, nes tada išnyktų jų prigimtis. Taip pat ir žmogus, pamėgęs svetimą kalbą ir paniekinęs savąją, ima elgtis taip, lyg būtų kilęs iš kito krašto. Šis palyginimas paremia ankstesnę mintį, kad meilę savo kalbai žmogui įdiegia pati prigimtis, beveik su motinos pienu. Išsižadėdamas kalbos, žmogus praranda dalį savęs.
Rašiniui: KilmėŽmogaus vertė
3. Kodėl kalbos apleidimas, Daukšos manymu, kenkia ir žmonių sieloms?
Daugelis Kunigaikštystės gyventojų nepažįsta tikėjimo ir tebesilaiko pagoniškų prietarų, nes juos mokantis kunigas jų kalbos nemoka arba ja bjaurisi. Remdamasis šventojo Povilo žodžiais, Daukša klausia, kaip žmonės tikės, jei nesupranta skelbėjo. Jis primena, kad „mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“, ir Dievas gali pareikalauti atsakyti už brolius, ypač iš dvasininkų. Būtent tai jį paskatino versti pamokslus, kad žmonės juos skaitytų savo kalba.
Rašiniui: TikėjimasTėvynė
4. Kaip Daukša vertina kitų kalbų, ypač lenkų, mokėjimą?
Rašiniui: TėvynėKilmė
5. Kas Daukšai būtų gana, net jei jo knyga neduotų jokios kitos naudos?
Rašiniui: Tėvynė
6. Kieno pamokslus išvertė Daukša?
7. Kaip, pasak Daukšos, žmogui įdiegiama meilė savo kalbai?
8. Kokiu biblijiniu pavyzdžiu Daukša rodo, kad kalbų nesantaika ardo vienybę?
9. Kas, pasak Daukšos, net įstatymuose ir senate draudė graikų kalbą?
10. Kodėl, pasak Daukšos, daugelis žmonių tebesilaiko pagoniškų prietarų?
11. Kam, be kunigų, Daukša skiria savo knygą?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.