Vizijos

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).

1. 1.

   Įžanga1 psl.

   Ateina piktas, svetimas vakaras, už lango blaškosi vėjas ir beldžiasi lyg keleivis. Kalbantysis jo neįsileidžia, dar tvirčiau užveria duris ir, apimtas nerimo, mąsto apie savo žemę, iš rąstų suręstus namus ir žmones, kurie keitė vienas kitą iš kartos į kartą. Jis prisimena jų derlių, gegužės naktis, pjūtį ir kančią, kurią patiria kuriantys žmonės. Tie žmonės tarsi atgyja vakaro šešėliuose, ir kalbantysis jaučia, kad jie gyvena toliau per jį. Įžanga nurodo visą ciklo kryptį: vienas žmogus naktį susitinka su savo giminės ir tėviškės praeitimi.

2. 2.

   Pirmoji vizija2–3 psl.

   Pabudęs vidurnaktį, su plakančia širdimi, kalbantysis regi gimtąją sodybą vidudienį: mergaitė varpeliais kviečia pietų, tvyro tyla, o saulės spinduliai lyg medus laša nuo klevo lapų. Iš vakarų atslenka perkūnija, prapliumpa lietus, sudunda dangus, o paskui vėl pasirodo saulė ir pragysta paukščiai. Vakarop tėvas grįžta iš lauko, pro kaminą driekiasi vakarienės dūmai, sodybą apšviečia mėnulis. Tai visos dienos ratas, ramus ir pilnas. Paskutinėje strofoje vaizdas apsiverčia: tėviškėje ramu, o pas kalbantįjį tamsus vidurnaktis, pelenuose rusena maža ugnelė ir daužosi širdis. Ši priešprieša tarp prarastos ramybės ir dabarties nerimo kartosis visame cikle.

3. 3.

   Antroji vizija4–5 psl.

   Kalbantysis žino, kad toli yra namai, kuriuose dabar išaušta rytas, o aplink juos vaikšto ūkininkas. Jis tarsi pasilenkia prie žemės ir svaigsta nuo rasotų kalvų kvapo. Ten nėra miesto triukšmo ir purvinų gatvių, tik šviesūs rugiai. Iš tolumos atsklinda piemens meldinės dūdelės garsas, kuris pažadina slėnius ir laukus ir nuveja nakties liūdesį. Vizija baigiasi tuo, kad kalbantysis vėl eina toliau, nešdamasis žemės ilgesį. Čia pirmą kartą aiškiai sugretinami kaimas ir miestas: tikroji vertė yra žemėje ir paprastame jos gyvenime.

4. 4.

   Trečioji vizija6–7 psl.

   Eidamas pro seną, apleistą sodą, kalbantysis ant obels šakos virš tvenkinio pamato seniai pakabintą skarą ir prisimena, kad ji priklausė jo seniai mirusiai senolei. Jis regi ją jaunosios rūbais: ji lengvai išeina į kvepiančius laukus, prie upelio vandeniu suvilgo kaktą ir lūpas ir palaimina laukus. Dabar, kai jo širdis pavargusi kaip keliautojas dykumoje, o svajonės miršta lyg drugeliai, jis vis dar jaučia ant lūpų gaivius lašus nuo jos pakeltų pirštų. Senolė čia tampa šventa, gydanti būtybe, sujungta su žeme ir jos palaiminimu.

5. 5.

   Ketvirtoji vizija8–10 psl.

   Pirmoje dalyje kalbantysis prisimena vaikystės sekmadienį, kai liko namie su senole. Ji meldėsi iš didelių maldaknygių, o jis žiūrėjo į saulės langą ant grindų. Staiga tą šviesą pridengė praskrendančio paukščio šešėlis, ir išsigandęs vaikas verkdamas puolė senolei į glėbį. Ji paguodė, kad pasaulyje yra tik jaunystė, saulė ir namai, o paklydę tolimų kraštų paukščiai atskrenda retai. Antroje dalyje senolė jau mirusi, o kartu su ja dingęs ir vaikystės tikėjimas. Dabar tas paukštis vis grįžta ir meta šešėlį ant kalbančiojo džiaugsmo, vidudienis traukiasi į vakarą. Paukščio šešėlis yra mirties ir nevilties ženklas.

6. 6.

   Penktoji vizija11–14 psl.

   Vizija turi keturias dalis. Pirmoje kalbantysis vasarą eina per laukus, mato pjūties darbus ir artojų šeimas ir supranta žydėjimo ir subrendimo prasmę: gyvenimas tęsiasi per kartas, o žemė nori gyventi per žmogų. Antroje jis palieka sodybą ir ateina į miestą. Darbininkai ten niūrūs ir išblyškę, jie nebežiūri į saulę, ir kalbantysis, susiliejęs su jais, praranda viltį, pamėgsta rudenį ir trokšta pabaigos. Trečioje, stebėdamas mirštančią saulę, jis netikėtai pajunta, kaip grįžta gyvybė ir jėga dirbti. Ketvirtoje naktį jis dega kūrybos ugnimi ir žodyje regi naują, nemirštantį pasaulį, kuriame šviečia jo žemdirbių tėvynės laukai. Iš nevilties gimsta kūryba.

7. 7.

   Šeštoji vizija15–20 psl.

   Grįžęs iš tolimos kelionės į tėviškę, kalbantysis užsnūsta ir sapnuoja seną sodą, kuriame po žydinčia obelim sėdi senolė. Ji pasitinka jį kaip sūnų ir klausia, ar jis nepavargo pasaulyje. Jis prisimena vaikystę su ja laukuose ir prie ežero, paskui nerūpestingą jaunystę su draugais, o vėliau knygas, miesto vienatvę ir tiesos neradusias akis. Du kartus kartojasi priedainis, kad visa tai jau praeitis. Jis prisipažįsta, kad kartais jaučia jėgų dirbti ir išvesti visą šalį po nauju dangumi. Senolė ne viską supranta, bet atsako širdimi: ji prisimena, kaip parsinešė jį miegantį iš parugės, ir svajojo, kad jis užaugęs valdys tėviškę ir padarys ją žydinčią. Pabudęs rytą, jis mato laukuose pirmus darbininkus ir skuba prie jų prisijungti.

8. 8.

   Septintoji vizija21–23 psl.

   Per pavasario žemės laiminimo šventę protėvių namuose susirenka vakarų ir šiaurės gentys, skamba jų tarmė, juokiasi moterys ir šviesiaplaukės mergaitės. Vidurnaktį, kai visi užmiega, kalbantysis išeina į mėnesienos laukus ir prisimena legendą apie karalių gėlę: kam ant veido ar širdies užkrinta jos lapeliai, tas tampa nemirtingas, o jo žodžiai užkerta kenčiančių žmonių širdis. Jaunas ir apsvaigęs, jis patiki legenda ir eina į rytus jos ieškoti, kol kasdienybės rytas išsklaido svajonę. Antroje dalyje jis prisipažįsta, kad legenda gyva iki šiol: kas vakarą jo dvasia skrenda ieškoti gėlės, ir jis tiki ją parnešiąs į protėvių namus. Karalių gėlė čia yra kūrybos ir nemirtingumo ženklas.

9. 9.

   Pabaiga24–25 psl.

   Už lango jau naktis, o sieloje gęsta regėjimai. Nebūtis paženklina visas išsakytas svajones, ir daugelis, atpažinę jos veidą, iš siaubo puola į nuodėmę. Vis dėlto kalbantysis regi naują milžinų kartą, kuri per dykumą eina be skundų, nors žino, kad pažinimo saulė jai niekada nepatekės, ir vis tiek veržiasi pirmyn. Išmušus laikrodžiui, jis atsikelia, praveria duris, iš kurių padvelkia tamsa, ir išeina. Iš pradžių žingsniai netvirti, paskui tvirtėja, ir po kojomis jau dunda vieškelis, vedantis „ligi didžiųjų aukštumų“. Įžangoje uždarytos durys čia atsidaro: ciklas baigiasi ne atsakymu, o ryžtu eiti ir dirbti, nors prasmė lieka nežinoma.