Laikas

Kalbantysis neįsileidžia vėjo ir mąsto apie žemę, namus ir žmones, einančius „iš kartos į kartą“. Jų derlius ir kančios atgyja jo mintyse, todėl per jį praeitis vėl gyva. Pirmoji vizija tai iškart parodo. Kalbančiajam pabudus vidunaktį, prieš akis praeina visa diena tėviškėje, o pabaigoje vėl lieka „tamsus vidunaktis“.

Mieste kalbantysis pritampa prie minios, pamėgsta rudenį ir ima griauti savyje augančias galias, kol pasiilgsta nebūties. Jam atrodo, kad daugybė žvaigždžių prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės. Tačiau vieną vakarą, abejingai stebėdamas mirštančią saulę, jis staiga pajunta gyvybę, „nuostabų budrumą, begalinį ryžtą“. Posūkis įvyksta pačiame nevilties dugne. Tą naktį gimsta kūryba. Kalbantysis regi žodį, žėrintį įkvėpimo liepsnose lyg nauja saulė, ir jame nušvinta „naujas, nemirštąs pasaulis“.