Bronius Krivickas · 1919–1952
Vieną vasarą
11-14 psl. iš 59·apie 15 min.·3 paaiškinimai·2 klausimai
11 psl.
- Vieną vasarą aš gyvenau tarp girių.
- Liūdną dainą ošė man šilai,
- Ir nuo tolimo pasaulio mane skyrė
- Melancholiški ir platūs ežerai.
- Ir ėjau kasdien į vandenų pakrantę,
- Ir aštriu žvilgsniu žiūrėjau tolumon,
- Ir mačiau: ten baltos burės skrenda,
- Ir šaukiau jas savo vienumon.
- Kol galop manan krantan atbėgo
- Laivas, šokdamas grakščiai vilnim.
- Šuoliu slystančiu ištaškęs putų sniegą,
- Jis siūbuodamas sustojo ties manim.
- Iškopei krantan. Ir tavo rūbą vėjas
- Sūpavo kaip burę. Panaši buvai
- Į tą laivą, kuris, vilnim atskriejęs,
- Prie krantinės sūpavos lengvai.
- Vandenų krante gražiai mum slinko dienos.
- Tu buvai švelni, gera viešnia.
- Dryko gintaro sakai pušų kamienais,
- Smilkdami po saulės degančia ugnia.
12 psl.
- Mes klajodavom dažnai po mišką seną.
- Aš tau rodžiau stirnas, skriejančias vikriai,
- Ir kalbėjau: Tai samanės taip švelniai dūzgena,
- O tai šviečia švento Jono žiburiai.
- Ir, norėdamas tave nustebint, aš atvėriau
- Svaigią gelmę savo vienumos
- Ir parodžiau, kaip skaidriai ji žėri,
- Lyg žvaigždėtasai dangus žiemos.
- Ir sakiau tau apie kelią kietą,
- Mano eitą vidury nakties,
- Apie kovą, kruvinoj kančioj laimėtą,
- Po tuščiu dangum liepsnojančios minties.
- Bet iš aukšto žodžiai vėl pailsę
- Leidos, aido neatradę tavyje.
- Supratau: tu šito niekad nepamilsi,
- Tu ne ta esi, ne ta, deja!
- Tai netyčia tu buvai atklydus
- Lig šios vienišos ir tolimos šalies.
- Tai apgavo tavo lūpų midus
- Ir švelni liepsna juodos akių anglies.
13 psl.
- Telkės paukščiai, laukdami rugsėjo.
- Jie kalbėjo lėkti link pietų.
- Paskutinįkart tave lydėjau
- Mėlynojo ežero krantu.
- Vėsuma iš šiaurės jau alsavo
- Ir pripildė širdis mum tylias,
- O vilnis pakrantėje skalavo
- Perlamutro geldeles dailias.
- Įkopei laivan. Ir jis nuskriejo.
- Greitai nyko takas ant vandens.
- O šilus ir ežerus užliejo
- Melsvos ūkanos ankstyvojo rudens.
- O vorai ruduojančias rugienas
- Apipylė žvilgančiais šilkais.
- Susimąstęs vaikštinėjau vienas
- Lapų auksu nužertais takais.
- Ir, lyg dyglį raudonosios rožės
- Pamažu kraujuojančioj širdy,
- Aš tą skaudų atminimo grožį
- Vis nešiojau savo atminty,
14 psl.
- Kol jį kartą išpuoštą ir tyrą
- Nunešiau ant kranto to paties.
- Įmečiau gelmėn. Ir jis paniro.
- Ir taip lengva tapo ant širdies.
1946
Klausimai: Vieną vasarą
1. Kodėl eilėraštyje „Vieną vasarą“ meilė baigiasi ir kaip kalbantysis atsisveikina su prisiminimu?
Rodyti atsakymą
Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.
Rašiniui: MeilėKūrėjas
2. Su kuo eilėraštyje „Vieną vasarą“ palyginama viešnia, išlipusi į krantą?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: Šaltiniai.info. Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.