Bronius Krivickas · 1919–1952
Žiema
18-20 psl. iš 59·apie 10 min.·2 paaiškinimai·1 klausimas
18 psl.
- Žvilgėdama papuošalais iš stiklo ir kristalo,
- Skambiom sidabro kurpėm čiuoždama,
- Graži kaip pasaka ir kaip mirtis nubalus,
- Atėjo mūs šalin žiema.
- Tartum bekraštes kapines, laukus apmirusius
- Sukaustė milžiniška ir balta tyla.
- Tik girdis duslūs šūviai giriose:
- Tai pokši medžiai, nuo speigų skylą.
- O miško žvėrys kailiais apšarmotais
- Ir apšerkšnijusiais ragais
- Klajoja po tuščius ir baltus girios plotus,
- Kol juos nukauna badas ir speigai.
- Žiema yra žiauri. Ir josios šaltas grožis,
- Po stingstančiąja saule nuostabiai spindįs,
- Žėruoja deimantais ir pasakiškom rožėm
- Tenai, kur viešpatauja speigas ir mirtis.
- Žiema, ir man įrėmusi rankas krūtinėn
- Ir dvelkdama aštriu kvapu veidan,
- Sukaustyti manuosius sąnarius grasina,
- O kraują karštąjį sušaldyti ledan
19 psl.
- Ir, lyg baltaisiais šermuonėlių kailiais,
- Puriu švelniu sniegu mane apklot,
- Ir mano kapą nuostabiai išdailint,
- Kad būtų gera ir ramu miegot.
- Bet plaka man širdis stipriu vienodu pulsu
- Ir gyslom plaukia srovės šilumos,
- Ir, rodos man, tikrai aš dar nepulsiu
- Po grasančia ranka žiaurios žiemos.
- Tik jei staiga, likimo burtui puolus,
- Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,
- Ateik, žiema, prie mano šalto guolio
- Ir būki man švelni:
- Užkalk mane į melsvo ledo karstą,
- Susupus nuostabaus baltumo audiniais,
- O melsvą karstą šaltis teapžarsto
- Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.
- Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,
- Geroj ir amžinoj tyloj mirties,
- Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,
- Pražydusį šešėly nebūties.
20 psl.
- Nes kai širdin tartum atšipę ietys
- Susimigdavo žiaurios kančios dygliai,
- Aš įpratau su ilgesiu žiūrėti
- Mirties bedugnėn, kur tyliai
- Gracingos fėjos patalą man kloja
- Sidabro ūko ir sapnų skaisčių
- Ir, kad užmigčiau amžiams, pabučiuoja
- šaltųjų lūpų bučiniu saldžiu.
- Todėl dabar, kada žiema įnirtus
- Pasauly siaučia su mirtim abi,
- Galiu aš smūgius jų iškęst tiesus ir tvirtas,
- Galiu švelniai užmigt puošniam žiemos glėby.
1946
Klausimai: Žiema
1. Ko kalbantysis prašo žiemos, jei jam tektų žūti nuo kulkos?
Rašiniui: MirtisGamta
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: Šaltiniai.info. Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.