Kazys Boruta · 1905–1965
XXXV dalis
141-143 psl. iš 143·apie 5 min.·2 paaiškinimai·1 klausimas
141 psl.
Daug metų praėjo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dėjosi Paudruvės krašte, bet lig šiol žmonės atsimena nelaimingą Paudruvės malūninką Baltaragį, jo gražuolę dukterį Jurgą, išdidų jaunikį Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus, kurie vėją pralenkdavo. Bet ne vien tiktai žmonės prisimena.
O ir man pačiam kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir važinėjęs kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlybomis, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs, jų ieškodamas, keliais ir kryžkeliais.
Arba ir vėl, kitą kartą man atrodo, tarsi ne Baltaragis, o aš pats turėjau malūną ant Udruvės ežero kranto ir gražuolę dukterį, kurią be galo mylėdamas ir dėl jos sielvartaudamas, pražilau ir suakmenėjau jos netekęs.
Ak, juk visa tai tiktai pasaka, kuri klaidina ir vedžioja, kaip tą Girdvainį Pinčukas.
Bet kartais ir man tas Pinčukas pasivaidena ir atrodo, tarytum tas Pinčukas ne kas kitas būtų, tiktai aš pats, kuris ne kartą būdavau apgautas per savo lengvatikiškumą, sukdavau malūno sparnus už vėją, paskui pamatęs, kad akiplėšiškai esu išnaudojamas, supykdavau, keršydavau ir juokdavausi, nugalėjęs savo priešininką.
Ak, juk iš žmogaus širdies kalba pasaka, todėl ir sužavi.
Vakaro prieblandoje, kai pats nežinai ko pasiilgsti, susirenka kaip gyvi visi tie bičiuliai, – ne tik Baltaragis su savo dukra ir Girdvainis su savo obuolmušiais, bet ir išmintingasis Anupras, ir vargšė Uršulė, ir nenaudėlis Šešelga, ir arkliavagis Raupys, ir visi kiti, kuriuos prikėliau iš numirusių knygos puslapiuose.
Tada man baisiai gera su jais visais pabūti, pasikalbėti, tarytum aš pats su savim susitikčiau ar su savo geriausiais, seniai nematytais bičiuliais, su kuriais daug šviesių ir karčių valandų esu išgyvenęs.
142 psl.
Kokia tada čia pasaka? Juk tai pats gyvenimas!
Ir iš tikrųjų, susipina pasaka su tikrove, kaip laimė ir nelaimė žmogaus gyvenime, ir kur čia tada atskirsi, kur pasaka, o kur tikrasis gyvenimas?
Aš jų ir neskiriu.
Neskiria ir žmonės su skaidria širdimi ir šviesiomis akimis.
Dar ir dabar, pasakoja, Paudruvės krašte kiekvieną pavasarį, kai sušniokščia pirma pavasario audra, sukyla Udruvės ežeras, veržiasi iš savo krantų, griauna tą skardį, kur stovėjo Baltaragio malūnas, ir pradeda tada tenai dėtis nepaprasti ir nuostabūs dalykai.
Tada įsisiautusiame ežere iškyla ant bangų neapsakomai graži laumė, nelaiminga malūnininko duktė Jurga, verkia ir juokiasi, šaukia savo jaunikį ir neprisišaukia.
O tuo metu kai kas matė ir net pakelėje sutiko išdidų ir niaurų jaunikį Girdvainį, kuris vis dar ieškojo ir negalėjo surasti savo pavogtų arklių.
Tada dar labiau pradeda siausti audra ir ima šėlti ežeras, o ežero pakrantėse ir aplinkiniuos kalnuos pradeda žvengti eržilai, ir jų žvengimas nustelbia pavasario audros šniokštimą.
Tada pakyla dar didesnė audra ir dar garsiau pradeda žvengti nematomi žirgai, – tada susimaišo žemė su dangumi, tai Jurga važiuoja tada vėjo sparnais susituokti su savo jaunikiu Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai, kaip vestuvių vargonai, ir juokiasi audra, kaip laiminga nuotaka.
Tuo pačiu metu kitose vietose įvyksta kitų nuostabių reiškinių.
Ties ta kryžkele, kur buvo Gaidžgalės karčiama, pasivaidena arkliavagio Raupio dūšia, užsiūta arklio odoje ir negalinti iš jos ištrūkti. Tai daužosi kryžkelėje ir aimanuoja, šaukdama pagalbos. Bet niekas nedrįsta prie jos prieiti ir išvaduoti iš odos.
143 psl.
O po Padievyčio tilteliu žmonės yra matę supančiotą raganą, kūrenančią ugnį ir prašančią išrišimo. Bet tai ne ragana, tiktai vargšė Uršulė, negavusi savo nuodėmių išrišimo, atgailauja po tuo tilteliu, kūrena ugnį ir šildosi, laukdama, kada pagaliau atkentės už savo burtus ir gaus išrišimą.
Paudruvės pelkėse, kurios vis dar tokios klampios ir klastingos, tinginys velnias Pinčukas jau nesnūduriuoja, svajodamas apie pačią, bet su pavasario maurais iškyla karčiamninko Šešelgos dvasia ir skundžiasi, koks čia gali būti bajorui gyvenimas dumblyne. Bet to jo skundo lig šiol niekas neišgirdo ir tų pelkių nenusausino.
O į tą skardį, kur buvo Baltaragio malūnas, – dabar gi tiktai akmenų krūva, – kiekvieną pavasarį trenkia perkūnas.
Tai velnias Pinčukas, per metus prasirausęs iš žemės gelmių, nori ištrūkti iš pragaro, bet vos tiktai iškiša ragą iš po žemės, tuojau perkūnas vėl jį nugramzdina į pragaro tamsybes.
Kiek toliau nuo malūno akmenų krūvos, stovi pusiau į žemę įsmukęs akmuo, labai panašus į suakmenėjusį žmogų. Tai nelaimingas malūninkas Baltaragis iš savo sielvarto suakmenėjęs ir amžinai pavirtęs akmeniu. Tiktai tą naktį, kai sušniokščia audra, prieš aušrą atgyja Baltaragio akmuo, ir per jo veidus nurieda stambios akmeninės ašaros.
Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vėl sustingsta.
Klausimai: XXXV dalis
1. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Rodyti atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.