Kazys Boruta · 1905–1965
VIII dalis
28-32 psl. iš 143·apie 10 min.·1 paaiškinimas·3 klausimai
28 psl.
Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, kurios mauruose baigėsi Udruvės ežeras ir prasidėjo Uosupio upelis, kuris jungė Udruvės ežerą su Dungvietų ežeru ir kitais ežerais.
Tai buvo klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės, pelkės, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais, kuriuose rudenį prisirpdavo visokių uogų ir pritraukdavo iš visos apylinkės uogautojų. Bet ir uogauti ten buvo pavojinga.
Pelkės buvo klastingos, net tose vietose, kur pasitaikydavo nedidelės pievos, žemės paviršius supdavosi, tarsi pieva plauktų ant vandens. O kartais atsistojęs ant iškilesnio kupsto, nugarmi į liūną, ir gerai, jeigu spėsi kokio krūmo nusitverti, išsigelbėsi, kitaip sveikas dingęs. Mauras nutrauks į dugną ir nei ženklo nepaliks, kur būsi žuvęs.
Be to, tose pelkėse gyveno toks nusmurgęs velniukas, kurį Pinčuko vardu vadino. Jam priskirdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo tose pelkėse žmones ar gyvulius. Bet tai buvo netiesa. Pinčukas buvo toks netikęs velnias ir toks tinginys, kad niekam nepadarydavo nei blogo, nei gero. Toks iš jo buvo nevykėlis, kad jis nieku, net pačiu savimi nesidomėjo.
29 psl.
Žmonės būtų jį visai ir užmiršę, jeigu moterys ar piemenys laikas nuo laiko jo būtų neatradę snaudžiančio pelkėse. Moterys, žinai, nusigąsdavo kad ir snaudžiančio velnio ir pabėgdavo, o drąsesnieji piemenys ne tik prikeldavo Pinčuką, bet ir pavaikydavo po pelkes iš vieno guolio į kitą. Tada supykęs Pinčukas nulįsdavo kur nors į nuošalesnį liekną ir snausdavo per dienas ir naktis. Kai snausti nusibosdavo, kartais pasvajodavo, kad gal neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Vis dviese smagiau būtų. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko, o šiaip kokios moteriškos negi suviliosi į pelkes? Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais pasitenkinti.
Jeigu ne tie sapnai, tai baisiai nuobodus būtų buvęs Pinčuko gyvenimas. Toks jau nuobodus, kad žmogus jo vietoje imtum ir pasikartum, bet kaip velniui, dar tokiam netikusiam, buvo ir toks gyvenimas geras. Jis priprato prie savo sapnų ir prie Baltaragio malūno nuolatinio ūžimo, kurio klausydavo snūduriuodamas, ir jam to visiškai pakako. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Ir maža rūpesčio Pinčukui, nebent kartais, klausant Baltaragio malūno ūžimo, parūpdavo:
– Ką jis ten mala? – pagalvodavo, bet čia pat ir vėl užsnūsdavo. Didelio daikto, malūnas mala. Tegu sau mala. Taip ir neprisirengė Pinčukas nueiti pažiūrėti, ką Baltaragio malūnas mala. Ir gal būtų niekada nenuėjęs ir dabar sau kiurksotų Paudruvės pelkėse. Bet ar žinai žmogus savo nelaimę, jeigu jos nei velnias nežino?
Pinčukas taip apsiprato su malūno ūžimu, kad jeigu kartais malūnas sustodavo, tai jam neramu pasidarydavo, tiesiog kažko stigdavo. Ir kai Baltaragis, sužavėtas Marcelės juoko, vis dažniau užmiršdavo malūną ir sustodavo jo nuolatinis ūžimas, Pinčukui visai nuobodu pasidarė ir net neramu.
30 psl.
– Kodėl jis nemala? – susirūpino Pinčukas, nes be malūno ūžimo nei snausti galėjo, nei apie pačią sapnuoti.
Tada nesikęsdamas atsikėlė iš savo guolio, priderančiai apsitaisė, kaip žmonėse tinka pasirodyti, ir nuėjo vieną pavakarę Baltaragio aplankyti. Tą rado ant malūno slenksčio sėdintį ir žiūrintį į antrą ežero pusę.
– Labas vakaras, kaimyne, – pasakė Pinčukas ir atsistojo priešais.
Baltaragis buvo taip užsisvajojęs ar savo sielvarte nugrimzdęs, kad visai nepamatė, kaip kažkas pas jį atėjo į svečius. Tiktai išgirdęs balsą, pakėlė akis, manydamas, kuris nors kaimynas atėjo bartis, kad grūdų per ilgai nesumaląs, ogi žiūri pakėlęs akis – stovi prieš jį toks striukas bukas ponaičiukas su kepeliušuku ant galvos ir dar su gaidžio plunksnele už kepeliušuko.
– Iš kur toks atsirado? – nustebo Baltaragis ir pats sau pagalvojo. – Ar tiktai ne malūno pirkti atėjo?
Tai dar kartą peržvelgė nuo kojų ligi galvos nematytą svečią, o paskui, kad nereiktų tuščiai aušinti burnos, tuojau pasakė:
– Ne, aš malūno neparduodu.
– Man visai nereikia tavo malūno, – abejingai truktelėjo pečiais Pinčukas. – Bet kodėl tu nemali?
– Visai man nerūpi malimas, – burbtelėjo Baltaragis, norėdamas greičiau atsikratyti įkyraus pribuvėlio, ir vėl nusigrįžo į ežero pusę.
– Tai kas gi tau rūpi? – atsirėmė ant lazdelės Pinčukas, pasirengdamas ilgai kalbai.
Baltaragis nieko neatsakė, tiktai pakilo iš vietos, nes anoje ežero pusėje suskambėjo ar tik jam pasigirdo piršlių skambalai.
Pinčukas taip pat pakilo ir žiūri į tą pusę.
– Suprantu, – paskui sako. – Ar ne vesti tiktai norėtum?
– O iš kur tu žinai? – nustebo Baltaragis ir atsigrįžo į svečią.
– Ko čia nežinosi? – truktelėjo Pinčukas pečiais. – Aš ir pats galvoju, kad būtų vesti laikas. Bet kaip aš, galiu dar palaukti.
31 psl.
Baltaragis pažiūrėjo į ponaičiuką, ko tam reikia iš jo, ir pamatė, kad tas ne taip, kaip visi žmonės, bet tiktai su viena skylute nosyje.
– Bet kas toks esi? – nustebęs paklausė Baltaragis, spėdamas ir bijodamas įspėti.
– Argi nepažįsti? – nustebo ir Pinčukas. – Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.
Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė, Baltaragis pamatė du ragiukus iššokusius jo kaktoje, ir jokių abejonių neliko.
– Tai tikrai toks esi? – vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.
– Kaip matai, – nusišiepė Pinčukas. – Ir galiu, kaip kaimynas, padėti.
– Kuo gi tu man galėtum padėti? – dar labiau nustebo Baltaragis.
– Kad ir vesti tą, kurią norėtum, – atsakė visai rimtai Pinčukas.
– Tai padėk! – išsprūdo Baltaragiui.
– Bet ką man už tai duosi? – mandriai pakreipė galvą Pinčukas.
– Ko tiktai nori. Imk nors ir malūną, o priedo senmergę Uršulę, – daug negalvodamas atsakė Baltaragis.
– Man to nereikia, – papurtė galvą Pinčukas.
O paskui kiek pagalvojo ir tarė:
– Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.
– Mielai, – sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.
– Tai gerai, – atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių. – Pasirašysim sutartį, ir viskas bus tvarkoje.
Baltaragis dar paabejojo, kam čia ta sutartis, ar negalima paprasčiau, kaip kaimynas su kaimynu, bet Pinčuko pertartas pasirašė.
– Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man pagal sutartį priklauso, – pasakė galų gale Pinčukas. – O tu laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.
Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.
– Ar aš tiktai nesapnuoju? – pats savęs paklausė ir pasitrynė akis.
32 psl.
Anoje ežero pusėje nuskambėjo piršlių skambalai. Bet atgal. Matyt, nieko nelaimėję.
Klausimai: VIII dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
3. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.