Klebonas atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo kažkokią moterėlę, pamanė, kad čia iš davatkyno kuri atėjo jo trukdyti, tai rūsčiai susiraukė ir tarė:
– Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk.
Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė.
– Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?
– O kaip gi, klebonėli, – apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. – Apie tą patį velnių raganių.
– Na, ir ką gi papasakosi? – susidomėjo klebonas.
– O gi, štai ką! – Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo pasakoti savo istoriją. Klebonas klausė, klausė ir vėl miego užsimanė.
– Gerai, – sako galų gale. – Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.
– Bet kur aš eisiu, klebonėli? – nusiminė Uršulė.
– Kaip tai kur? – nesuprato klebonas. – Nagi, namo.
– Negaliu gi aš grįšti pas tą raganių.
– Ak, šitaip! – suprato klebonas. – Na, tai sakiau, eik į davatkyną.
Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.
O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų, kaip musės rudenį, davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Bet Uršulė būtų ne Uršulė buvusi, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią visoms gyvenimo nėra davatkyne.
– Kokia velnio nuotaka? – nesuprato klebonas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.