Baltaragio malūnas8-10 psl. · apie 5 min.
II dalis7% kūrinio
8 psl.

Nors ir grimzdama į liekną, paskutinėmis jėgomis ištraukė iš mauro dešiniąją ranką ir pradėjo žegnoti Pinčuką. Tas cypdamas ir unksdamas lakstė aplinkui, bet neatstojo. Pagaliau Uršulė išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo ražančių su škaplieriais ir pradėjo šveisti jais Pinčuką, kur pakliūva: per akis, per ragus ir per pasturgalį. Tas raitėsi, kaip ant žarijų, lakstė po liekną, kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nei per žingsnį nuo jo neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino ražančiumi ir visaip plūdo, kad vargšas velniukas, pagaliau, neišturėjo, nusikeikė ir tarė:

– Rauk tave devynios tokią raganą! Nenoriu aš tavęs daugiau. Tiktai atstok nuo manęs.

– Aš tau atstosiu! – pagrasino Uršulė, stverdama velniuką už ragų, bet čia gaidžiai pragydo, ir Pinčukas dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne liko tiktai kažkokia žievė, lyg nuo šaknies.

Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po pelkes, negalėdama išsikapstyti, ir tiktai prašvitus, baisiai įpykusi ir purvina, sugrįžo į Baltaragio malūną.

Baltaragis laiku išgirdo pardūkstančią davatką (būtų gal neišgirdęs, jeigu ne Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malūne ir duris iš vidaus užremti.

Sugrįžusi Uršulė pasiautėjo, pasikeikė, bet, neturėdama kam apmaudo nugiežti, susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido bėgti Švendubrės linkui. Bėgdama vis dar atsigrįždavo ir kairiosios rankos supintijusia kumštimi grasino malūno linkui, o tokia pat dešiniąja – žegnojo ir plūdosi su visų keiksmų stiprumu.

– Visai pasiuto davatka, – galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno langelį į tolstančią Uršulę. – Matyt, nei velnias neįstengia jos pagriebti.

III dalis

9 psl.

Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau niekas nenorėjo tikėti. Per daug jau neįtikėtini jie atrodė.

Tiktai vienas Švendubrės klebonas – Bonifacas Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimo, nes visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais (teko jam tokia parapija velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų nenugalima galybe. Taigi, tiktai jis vienas galėjo priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikrai nelaimei, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės dvarininkais, tai visai neturėjo ūpo, o, be to, miego labai norėjo.

– Girdėjau apie tą Baltaragį, – pertraukė jis Uršulės pasakojimą ir nusižiovavo. – Matyt, velnio veislė suka pas jį savo lizdą.

– Tikriausiai, – patvirtino Uršulė.

– Ar ne tam jis ir tave norėjo išleisti už velnio? – pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. – Matyt, susigiminiuoti norėjo.

– O kaip gi, – nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. – Ne kitaip čia ir buvo.

Staiga Uršulei viskas paaiškėjo, lyg ant delno, ir ji buvo bepradedanti vėl iš naujo viską klebonui dėstyti, bet žiūri tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas ir knarkti pradėjo.

Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prieš knarkiantį kleboną, nežinodama ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, bet bijojo kleboną prikelti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, o Uršulei pasirodė, kad kažką pasakyti nori. Tai greitai pasilenkė prie klebono ir pabučiavo ranką.

– Ką sakai, klebonėli? – paklausė.

10 psl.

Klebonas atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo kažkokią moterėlę, pamanė, kad čia iš davatkyno kuri atėjo jo trukdyti, tai rūsčiai susiraukė ir tarė:

– Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk.

Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė.

– Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?

– O kaip gi, klebonėli, – apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. – Apie tą patį velnių raganių.

– Na, ir ką gi papasakosi? – susidomėjo klebonas.

– O gi, štai ką! – Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo pasakoti savo istoriją. Klebonas klausė, klausė ir vėl miego užsimanė.

– Gerai, – sako galų gale. – Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.

– Bet kur aš eisiu, klebonėli? – nusiminė Uršulė.

– Kaip tai kur? – nesuprato klebonas. – Nagi, namo.

– Negaliu gi aš grįšti pas tą raganių.

– Ak, šitaip! – suprato klebonas. – Na, tai sakiau, eik į davatkyną.

Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.

O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų, kaip musės rudenį, davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Bet Uršulė būtų ne Uršulė buvusi, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią visoms gyvenimo nėra davatkyne.

– Kokia velnio nuotaka? – nesuprato klebonas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.