Baltaragio malūnas99-100 psl. · apie 5 min.
XXV dalis70% kūrinio
99 psl.

Ir tas nežinomas laukiamasis, rodos, su pavasario vėjais lėkė, su pirmais upeliais skubėjo. Ir kitą vakarą, išėjus Anuprui, kai tėvas su dukra vienu du atsisėdo už stalo vakarienės, apleistame malūne suūkė pelėda, tėvas su dukra, lyg kažką nujausdami, pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo ant stalo.

– Jau, – pasakė duktė, visa išbaldama, kaip drobė.

– Kas? – nutirpo tėvas, žiūrėdamas į dukrą ir įsiklausydamas.

Pelėda vėl suūkė, tarsi raudodama, tarsi kvatodama, kad nežinia buvo ko laukti – vestuvių ar šermenų. Bent taip seni žmonės kalba: pelėda kvatoja – lauk vestuvių, pelėda rauda – lauk šermenų. Bet nei tėvas, nei duktė nelaukė nei vienų, nei kitų. Jie abudu laukė kažko kito, o ko – patys nežinojo.

Tad žiūrėjo vienas į kitą, tarytum norėdami kažką išskaityti vienas kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse. Klaikus nujautimas kaip siaubas sukaustė krūtinę, ir kažko neišvengiamo laukimas sustingdė visus sąnarius.

Nesikęsdamas tėvas pakilo eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties, įsikabino tėvui į rankovę ir neišleido.

– Neik, tėveli, neik, – maldavo. – Kas bus – tebūnie.

Tėvas su gailesčiu paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė prie tėvo krūtinės, visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai jau ne malūne, bet čia pat po langais – pelėda ne pelėda, o kažkas kitas – baisiai nusikvatojo ir nuskrido.

Tada krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo nesavu balsu. Ji pajuto, tarsi būtų prisilietusios ją kažkieno šaltos rankos ir plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio tėvo rankų.

Paskui per visą naktį kliedėjo Jurga. Tėvas nei žingsnio neatsitraukė nuo jos lovos, nesumesdamas akių. Ji visą laiką blaškėsi be sąmonės su kažkuo sunkiai kovodama.

100 psl.

Tiktai paryčiu atgavo sąmonę, pašoko iš lovos ir, žiūrėdama į tėvą siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, pagriebė tėvą už rankos.

– Bėkim, tėveli, iš čia, – pakuždomis paslaptingai pasakė, tarsi bijodama, kad kas neišgirstų.

– Kur, dukrele? – nusigando ir nustebo tėvas.

– Vistiek kur. Tiktai toliau nuo čia, – maldavo virpėdama, kaip epušės lapas.

– Nurimk, dukrele, – ramino tėvas, nors patį šiurpulys krėtė. – Nuo savo nelaimės niekur nepabėgsi. Ji lygiai čia ar kur kitur ištiks.

– Bet aš nenoriu žūti! – virpėjo visa Jurga.

– Nežūsi, dukrele, ką tu? – guodė tėvas ir pats drebėjo. – Ta pelėda tave tiktai išgąsdino. Nebijok, praeis, pasveiksi. Bus viskas gerai, gyvensime, kaip gyvenome.

Bet tėvas žinojo, kad veltui pelėda neūkia. O ar tikrai ten pelėda ūkė, ar kas kitas, – abejojo. Ir todėl drebančiomis rankomis užtaisė sidabro kulka šautuvą, kad pražūtų verčiau pelėda, o ne jo duktė.

Bet pelėda kitą naktį neatskrido. Veltui jos tykojo Baltaragis su šautuvu, pasislėpęs už malūno sparnų.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.

Rašiniui: Kaltė

3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.