– Kaip tyčia visos alaus statinės pilnos, – sumišo Šešelga, nežinodamas, ką daryti. Paskui, prisiminęs, nudžiugo ir tarė: – Lėk į stadalą ir lįsk į arklio odą, kuri ten padžiauta.
Antrą kartą Raupiui nereikėjo kartoti. Kaip vijurkas, šmurkštelėjo į stadalą ir ten įlindo į pirmo arklio odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią uždraudė jam Pinčukas.
O tai buvo ta pati oda, kurią prieš savaitę rakalis nulupo nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio eržilo. Antro arklio oda ten pat kabojo.
Raupys per tą skubumą ir iš baimės visai užmiršo, kad velnias, darydamas su juo sutartį pavogti Girdvainio arklius, kaip tik jį perspėjo neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį. Bet Raupys tą velnio perspėjimą priėmė už kvailą pokštą ir, savo nelaimei, visai išmetė iš galvos, net ir dabar neprisiminė.
Nebuvo kada ir prisiminti, nes aplink stadalą jau rinkosi vyrai su kuolais ir riksmu:
– Užmušti arkliavagį!
Raupio ir blusos apmirė, klausant to riksmo. Bijojo net sučiaudėti, kad neišsiduotų, kur pasislėpęs. O čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabaku išbarstęs nuluptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų.
O vyrai jau apstojo karčiamos kieme Šešelgą su kuolais.
– Kur dėjai arkliavagį? – ne juokais grasino.
– Nemačiau, vyručiai, aš jokio arkliavagio, – mėgino išsisukti Šešelga. – Pas mane karčiama, turiu alaus ir degtinės, ir visokio kitokio gėrimo, prašau gerkit, kiek norit, – šiandien už dyką šinkuoju.
– Matai, koks geras! – suprato vyrai karčiamninko klastą. – Atiduok arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčiamoje už Raupį ir padegsime arkliavagių lizdą, tavo prakeiktą karčiamą.
– Darykit, geri žmonės, ką norit, – kryžiavosi Šešelga, – bet aš nekaltas. Nemačiau nei arklio, nei arkliavagio.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.