– Ilgai tu čia zaunysi, – šūktelėjo vienas vyras, mesdamas kuolą ir imdamas virvę. – Kalbėk poterius, tuojau gyvą į dangų pakelsime.
Puolė Šešelga ant kelių ir prašė pasigailėti, bet anas smarkusis vyras užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai net oro pritrūko.
– Palaukit, vyrai, nesmaukit, – prašvokštė Šešelga. – Atleiskit virvę, pasakysiu.
Bet tas, kuris laikė už virvės, dar labiau truktelėjo, kad Šešelgai net akys išsprogo.
– Įlindo, įlindo, – prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai pritrūko.
– Kur įlindo? – atleido virvę.
– Į Girdvainio obuolmušio kailį, – pasakė atsikvėpdamas Šešelga.
– Ką tu čia niekus paistai? – supyko vyrai. – Tempkit jį, arkliavagių patrijarką, po balkiu.
Bet Šešelga, matydamas, kad čia ne juokai, nelaukė, kol virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo vyrams paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta odos, kurias pereitą savaitę nulupo nuo Girdvainio eržilų ir kuriose dabar kaip tik yra pasislėpęs arkliavagis Raupys.
– Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? – pasiūlė laikąs už virvės. – O aš tuo tarpu palaikysiu, – jeigu sumelavo, tai ir keliu po balkiu.
Dabar Šešelga nusigando, kad arkliavagis nepabėgtų iš arklio odos, tai net atsiklaupęs pradėjo prašyti:
– Paskubinkit, vyručiai, tiktai paskubinkit!
– Spėsi kaboti, – atsakė jam laikąs už virvės, o kiti vyrai nuėjo į stadalą su kuolais.
Po balkiu tikrai kabojo dvi arklio odos, viena supliuškusi, kita išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vyrai, visas apmirė iš baimės, bet prakeiktas čiaudulys taip pradėjo kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.
– Matai, nesumelavo Šešelga, – išgirdo Raupys, kaip kažkas pasakė, ir suprato, kad jį išdavė jo draugas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.