Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo karčiamninkas Šešelga pamatė, kad nebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus daugiau vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga, svarbiausia, ir gyveno. Menkas pelnas mužikams arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks čia gali būti, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?
O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo mužikai visai įsidrąsino ir toki akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:
– Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliavagio? Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?
Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo; priešingai, Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.
Tai Šešelga šiaip galvojo, taip galvojo, pagaliau nutarė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių velniu Pinčuku.
Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš pat vidurnaktį, nes tiktai vidurnaktį buvo galima Pinčuką prisišaukti. Bet juo arčiau pelkių ėjo, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Tegu tas Pinčukas ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai žmogus, ką jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai pabiuro, ko gali laukti tada iš velnių? Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui ir kinkų drebėjimas prisidėjo, kad Šešelga vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, suėmė visą drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė:
– Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.