– Ir jis ne geresnis! – sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.
Kol Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė, ką su arkliavagiu daryti. Niekas nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliavagio dūšios nugalabijimo, todėl nutarė užsiūti arkliavagį su jo dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos nebematytų ir arklių nebevogtų.
Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado adata su yla, ir vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė siūti odą, liko tiktai maža skylutė pačiame pasturgalyje, kai atsipeikėjo Raupys ir pradėjo prašyti pasigailėjimo.
– Nenusimink, – ramino jį vyrai. – Mes tau nieko blogo nepadarysime. Tiktai apsiūsime arklio oda ir taip paliksime ant amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų arklių vogti.
Raupiui nieko kita neliko, tiktai susitaikyti su savo likimu. Tiesa, tas likimas buvo visiškai tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą paskutinę skylutę.
– Tegu, – tarė, – paliksime ir jam kaip tam kupranugariui šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu bus verta, į dangaus karalystę.
Paskui vyrai liepė Šešelgai atritinti į stadalą dešimt bačkų alaus, gėrė per visą dieną ir giedojo už arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje buvo užsiūtas nelaimingas arkliavagis Raupys.
Taip ir nupampino vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko, taip ir pasiliko lig šio laiko neaišku.
XXVII dalis
Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo karčiamninkas Šešelga pamatė, kad nebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus daugiau vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga, svarbiausia, ir gyveno. Menkas pelnas mužikams arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks čia gali būti, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?
O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo mužikai visai įsidrąsino ir toki akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:
– Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliavagio? Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?
Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo; priešingai, Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.
Tai Šešelga šiaip galvojo, taip galvojo, pagaliau nutarė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių velniu Pinčuku.
Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš pat vidurnaktį, nes tiktai vidurnaktį buvo galima Pinčuką prisišaukti. Bet juo arčiau pelkių ėjo, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Tegu tas Pinčukas ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai žmogus, ką jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai pabiuro, ko gali laukti tada iš velnių? Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui ir kinkų drebėjimas prisidėjo, kad Šešelga vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, suėmė visą drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė:
– Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!
Šaukė vieną kartą – nieko, šaukė antrą kartą – tylu, tik krūmai patamsėje čeža, pašaukė trečią kartą, – net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė, – klaikiai nusižvengė viduryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė:
– Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?
– Gyvenimo man nebėra, – prašvebeldavo vis dar drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. – Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką aš dabar darysiu?
– O kas man darbo? – atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. – Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuolmušiam pro pasturgalį, ko lindo?
– Kad nebuvo kitos išeities, – mėgino Šešelga pateisinti savo draugą.
– Nebuvo, tai ir pražuvo – abejingai atsakė Pinčukas. – O tau ko reikia?
– Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? – maldavo Šešelga. – Špygom mane dabar mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.
– Et, – supyko visai Pinčukas. – Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu, be to, nusilaksčiau per žiemą Girdvainį beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti.
– Tai tu šitoks, – įsižeidė tada Šešelga.
Nesulauktų galva, kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar nieko nelaimėtų. – Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na, gerai, paminėsi.
Tai pasakęs Šešelga net pats nusigando, iš kur tiek drąsos atsirado kalbėti su velniu, ir dar vidurnaktyje ant pelkių krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu jau įžeistas bajoriškas unaras – kas bus, tas bus, bet negali bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai į akis.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.