Baltaragio malūnas105-106 psl. · apie 5 min.
XXVII dalis74% kūrinio
105 psl.

Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo karčiamninkas Šešelga pamatė, kad nebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus daugiau vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga, svarbiausia, ir gyveno. Menkas pelnas mužikams arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks čia gali būti, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?

O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo mužikai visai įsidrąsino ir toki akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:

– Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliavagio? Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?

Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo; priešingai, Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.

Tai Šešelga šiaip galvojo, taip galvojo, pagaliau nutarė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių velniu Pinčuku.

Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš pat vidurnaktį, nes tiktai vidurnaktį buvo galima Pinčuką prisišaukti. Bet juo arčiau pelkių ėjo, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Tegu tas Pinčukas ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai žmogus, ką jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai pabiuro, ko gali laukti tada iš velnių? Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui ir kinkų drebėjimas prisidėjo, kad Šešelga vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, suėmė visą drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė:

– Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!

106 psl.

Šaukė vieną kartą – nieko, šaukė antrą kartą – tylu, tik krūmai patamsėje čeža, pašaukė trečią kartą, – net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė, – klaikiai nusižvengė viduryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė:

– Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?

– Gyvenimo man nebėra, – prašvebeldavo vis dar drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. – Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką aš dabar darysiu?

– O kas man darbo? – atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. – Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuolmušiam pro pasturgalį, ko lindo?

– Kad nebuvo kitos išeities, – mėgino Šešelga pateisinti savo draugą.

– Nebuvo, tai ir pražuvo – abejingai atsakė Pinčukas. – O tau ko reikia?

– Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? – maldavo Šešelga. – Špygom mane dabar mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.

– Et, – supyko visai Pinčukas. – Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu, be to, nusilaksčiau per žiemą Girdvainį beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti.

– Tai tu šitoks, – įsižeidė tada Šešelga.

Nesulauktų galva, kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar nieko nelaimėtų. – Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na, gerai, paminėsi.

Tai pasakęs Šešelga net pats nusigando, iš kur tiek drąsos atsirado kalbėti su velniu, ir dar vidurnaktyje ant pelkių krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu jau įžeistas bajoriškas unaras – kas bus, tas bus, bet negali bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai į akis.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.