Baltaragio malūnas107 psl. · apie 5 min.
XXVII dalis75% kūrinio
107 psl.

– Nepyk, – pagaliau tarė Pinčukas. – Jeigu jau taip labai nori, gali atsikeršyti už Raupio nugalabijimą. Nuėjęs į miestą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir nekaltą žmogų nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. O jeigu to bus tau dar maža, tai rink arklių pėdas, spiauk tris kartus ir tark: „Kad ir jūs taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai.“ Ir kris tie arkliai, kurių pėdas paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir atsikeršysi savo priešininkams. Tiktai nespiauk prieš vėją, kad sau barzdos neapsispiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. Mane tyko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu, – pasakė Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.

O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam atsikeršyti ir pats sau tarė:

– Na, dabar aš parodysiu tiem šunsnukiam, ką aš galiu!

Patenkintas sugrįžo atgal į karčiamą ir, nei ryto nesulaukęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs, su gaigyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią kumelę, paskutinį Raupio palikimą ir išvažiavo į miestą.

Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias tolimas. Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su pavydu prisiminė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar belstis pro tamsą į miestą, pats išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar – nieko nepadarysi – priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su botkočiu, sustodavo, tarsi norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.