– Nepyk, – pagaliau tarė Pinčukas. – Jeigu jau taip labai nori, gali atsikeršyti už Raupio nugalabijimą. Nuėjęs į miestą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir nekaltą žmogų nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. O jeigu to bus tau dar maža, tai rink arklių pėdas, spiauk tris kartus ir tark: „Kad ir jūs taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai.“ Ir kris tie arkliai, kurių pėdas paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir atsikeršysi savo priešininkams. Tiktai nespiauk prieš vėją, kad sau barzdos neapsispiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. Mane tyko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu, – pasakė Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.
O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam atsikeršyti ir pats sau tarė:
– Na, dabar aš parodysiu tiem šunsnukiam, ką aš galiu!
Patenkintas sugrįžo atgal į karčiamą ir, nei ryto nesulaukęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs, su gaigyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią kumelę, paskutinį Raupio palikimą ir išvažiavo į miestą.
Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias tolimas. Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su pavydu prisiminė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar belstis pro tamsą į miestą, pats išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar – nieko nepadarysi – priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su botkočiu, sustodavo, tarsi norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?
– Kad tave kur giltinė, – neišsikentęs keikėsi Šešelga. – Su tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į miestą su skubiais reikalais.
Besibarant su kumele pradėjo švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo turgus, matyt, daug kas ir iš Paudruvės buvo važinėjęs į miestą, tai Šešelga net apsidžiaugė, kad išvažiavo – du zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.
Tai išlipęs iš kalamaškos, pradėjo rinkti arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. Nevaroma kumelė su kalamaška, vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl ją nebaksi botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip labai užsidegęs, kad net nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat, buvo pasilenkęs naują pėdą užburti), ir pakilęs piktai šūktelėjo:
– Nu, sterva, ar jau nepasivelki? – Bet kumelė net neatsigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio.
– Nagi, čia dabar kas? – nustebo Šešelga. – Ar gaišti užsimanei?
Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė.
– Negi būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? – atsikvošėjo Šešelga. Ėgi, žiūri, paskutinė pėda, kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. – Kad tau kur galas, šitaip neapsižiūrėti!
Bet dėl kumelės nugaišimo nenusiminė Šešelga, priešingai, net apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai padeda. Tai palikęs kalamašką su nudvėsusia kumele kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spiaudydamas į kiekvieną arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai išdžiūvo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.