– O gi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.
Klebonas buvo visiškai užmiršęs apie tą nepaprastą atsitikimą jo parapijoje, kurio tada per klebono mieguistumą Uršulė negalėjo ligi galo išaiškinti, tai dabar teko kitoms davatkoms. Bet jos pasakojo iš dešimtų lūpų ir viską supainiojo.
– Gerai, – pasakė klebonas davatkoms. – Ištirsiu tą reikalą.
Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui ir be to rūpesčių?
Tiktai kartą, pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matė, sustabdė ir paklausė:
– Pala, ką aš norėjau tavęs paklausti?
Staiga užklupta Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:
– Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?
– Taigi, taigi, apie Baltaragį, – atsiminė klebonas. – Kaip jis ten dabar?
– Nežinau, klebonėli, – atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai prasilavinusi davatkystės dorybėse.
– Tai reikia sužinoti, – pasakė klebonas, ir nuėjo pats ant savęs supykęs, kam jis tą davatką užkalbino.
Tas klebono užsiminimas kaip ant arklio Uršulę pasodino. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai jai buvo nusibodę, – dabar davatkos drebėdavo, kai ji net neprasižiojusi tiktai akimis sužaibuodavo, – o bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo apėjusi, tai reikėjo ką nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos, bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė peržegnodavo už tokį atsakymą ir išplūsdavo, o paskui vieną kartą išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.
– Čia turi būti kažkoki burtai, – iš karto suprato Uršulė ir nutarė veikti.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.