Baltaragio malūnas9-11 psl. · apie 5 min.
III dalis8% kūrinio
9 psl.

Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau niekas nenorėjo tikėti. Per daug jau neįtikėtini jie atrodė.

Tiktai vienas Švendubrės klebonas – Bonifacas Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimo, nes visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais (teko jam tokia parapija velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų nenugalima galybe. Taigi, tiktai jis vienas galėjo priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikrai nelaimei, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės dvarininkais, tai visai neturėjo ūpo, o, be to, miego labai norėjo.

– Girdėjau apie tą Baltaragį, – pertraukė jis Uršulės pasakojimą ir nusižiovavo. – Matyt, velnio veislė suka pas jį savo lizdą.

– Tikriausiai, – patvirtino Uršulė.

– Ar ne tam jis ir tave norėjo išleisti už velnio? – pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. – Matyt, susigiminiuoti norėjo.

– O kaip gi, – nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. – Ne kitaip čia ir buvo.

Staiga Uršulei viskas paaiškėjo, lyg ant delno, ir ji buvo bepradedanti vėl iš naujo viską klebonui dėstyti, bet žiūri tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas ir knarkti pradėjo.

Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prieš knarkiantį kleboną, nežinodama ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, bet bijojo kleboną prikelti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, o Uršulei pasirodė, kad kažką pasakyti nori. Tai greitai pasilenkė prie klebono ir pabučiavo ranką.

– Ką sakai, klebonėli? – paklausė.

10 psl.

Klebonas atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo kažkokią moterėlę, pamanė, kad čia iš davatkyno kuri atėjo jo trukdyti, tai rūsčiai susiraukė ir tarė:

– Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk.

Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė.

– Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?

– O kaip gi, klebonėli, – apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. – Apie tą patį velnių raganių.

– Na, ir ką gi papasakosi? – susidomėjo klebonas.

– O gi, štai ką! – Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo pasakoti savo istoriją. Klebonas klausė, klausė ir vėl miego užsimanė.

– Gerai, – sako galų gale. – Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.

– Bet kur aš eisiu, klebonėli? – nusiminė Uršulė.

– Kaip tai kur? – nesuprato klebonas. – Nagi, namo.

– Negaliu gi aš grįšti pas tą raganių.

– Ak, šitaip! – suprato klebonas. – Na, tai sakiau, eik į davatkyną.

Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.

O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų, kaip musės rudenį, davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Bet Uršulė būtų ne Uršulė buvusi, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią visoms gyvenimo nėra davatkyne.

– Kokia velnio nuotaka? – nesuprato klebonas.

11 psl.

– O gi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.

Klebonas buvo visiškai užmiršęs apie tą nepaprastą atsitikimą jo parapijoje, kurio tada per klebono mieguistumą Uršulė negalėjo ligi galo išaiškinti, tai dabar teko kitoms davatkoms. Bet jos pasakojo iš dešimtų lūpų ir viską supainiojo.

– Gerai, – pasakė klebonas davatkoms. – Ištirsiu tą reikalą.

Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui ir be to rūpesčių?

Tiktai kartą, pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matė, sustabdė ir paklausė:

– Pala, ką aš norėjau tavęs paklausti?

Staiga užklupta Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:

– Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?

– Taigi, taigi, apie Baltaragį, – atsiminė klebonas. – Kaip jis ten dabar?

– Nežinau, klebonėli, – atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai prasilavinusi davatkystės dorybėse.

– Tai reikia sužinoti, – pasakė klebonas, ir nuėjo pats ant savęs supykęs, kam jis tą davatką užkalbino.

Tas klebono užsiminimas kaip ant arklio Uršulę pasodino. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai jai buvo nusibodę, – dabar davatkos drebėdavo, kai ji net neprasižiojusi tiktai akimis sužaibuodavo, – o bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo apėjusi, tai reikėjo ką nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos, bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė peržegnodavo už tokį atsakymą ir išplūsdavo, o paskui vieną kartą išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.

– Čia turi būti kažkoki burtai, – iš karto suprato Uršulė ir nutarė veikti.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.