– Kad tave kur giltinė, – neišsikentęs keikėsi Šešelga. – Su tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į miestą su skubiais reikalais.
Besibarant su kumele pradėjo švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo turgus, matyt, daug kas ir iš Paudruvės buvo važinėjęs į miestą, tai Šešelga net apsidžiaugė, kad išvažiavo – du zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.
Tai išlipęs iš kalamaškos, pradėjo rinkti arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. Nevaroma kumelė su kalamaška, vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl ją nebaksi botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip labai užsidegęs, kad net nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat, buvo pasilenkęs naują pėdą užburti), ir pakilęs piktai šūktelėjo:
– Nu, sterva, ar jau nepasivelki? – Bet kumelė net neatsigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio.
– Nagi, čia dabar kas? – nustebo Šešelga. – Ar gaišti užsimanei?
Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė.
– Negi būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? – atsikvošėjo Šešelga. Ėgi, žiūri, paskutinė pėda, kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. – Kad tau kur galas, šitaip neapsižiūrėti!
Bet dėl kumelės nugaišimo nenusiminė Šešelga, priešingai, net apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai padeda. Tai palikęs kalamašką su nudvėsusia kumele kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spiaudydamas į kiekvieną arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai išdžiūvo.
Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė net liežuvį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės krašto mužikai pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones.
Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos, labai patenkintas grįžo atgal į savo Gaidžgalės karčiamą, vis dar pakeliui spiaudydamas į arklių pėdas ir džiaugdamasis, kad tokią baisią bausmę užtraukia ant Paudruvės krašto.
Sugrįžęs į savo karčiamą, nieko daugiau neveikė, tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas laukdamas, kas čia dabar bus.
XXVIII dalis
Na, ir pradėjo Paudruvės krašte dėtis nepaprasti dalykai. Pirmiausia ėmė kristi arkliai. Tiesiog kažkoks maras užėjo. Visai suprasti negalima buvo (niekas nežinojo, kad čia toks baisus būtų Šešelgos kerštas), sveikiausi arkliai krisdavo ant kelio bevažiuojant, čia pat po akimis, arba atrasdavo iš po nakties tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir tai vis būdavo patys geriausieji arkliai, tarsi pražuvę Girdvainio obuolmušiai būtų paskui save patraukę visus kitus arklius.
Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė. Kad bent kokia liga būtų – nestebėtina, o čia – sveikiausias arklys pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Nenoromis pradėjo spėlioti žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras staiga užėjo.
Niekas nepagalvojo, kad čia Šešelga būtų kaltas. Juk jo arklys pats pirmasis ant kelio padvėsė, palikdamas bajorišką kalamašką, kuri ligi šios dienos nustumta į pagriovį riogsojo. Bet žmonių akys vistiek nukrypo į Šešelgos karčiamą. Juk ties ta karčiama krito Girdvainio obuolmušiai, nuo ten ir prasidėjo maras.
Prisiminė žmonės arkliavagio Raupio nugalabijimą Gaidžgalės karčiamoje. Kai kas net apgailestavo ir tardavo, kad vis dėlto gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai, nors ir linksmai, užpampino arkliavagį. Tegu jis ir nujodavo vieną kitą arklį, o čia dabar – ir žiūrėsi ir nepamatysi, dingsta arklys į jį bežiūrint, ir nieko negali padaryti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.