Baltaragio malūnas111 psl. · apie 5 min.
XXVIII dalis78% kūrinio
111 psl.

Akylesni žmonės net nepaprastų dalykų esą matę. Kai krisdavo staiga arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio Raupio šešėlis, tarsi jis nujodavęs ant arklio, o žmogui palikdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau atsirado žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę arkliavagio Raupio dūšią, kai ji šaipydavosi, kaip gaišdavęs arklys. Tarytum iš ano pasaulio atkeliavęs būtų pasityčioti iš žmonių, prarandančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo, ką darysi pavasarį be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė Raupio nugalabintojus, kam tokią nelaimę ant krašto užtraukė.

Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo nugaišę, bandė juokais paversti visą prietarą, kad tos paskutinės skylutės neužsiuvo: mat, prakeikta arkliavagio dūšia ne kitaip, kaip pro tą skylutę, išlindusi ir dabar keršydama smaugianti arklius, negalėdama jų pavogti. Bet ir tie, jeigu tik nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, nes pagaliau iš kur čia gali žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis ir tie nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampino arkliavagį. Taip jau išėjo. Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį ir paleidę, o dabar, kai buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas lupo be jokio gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.

Bet ką dabar čia darysi? Padaryta – neatitaisysi. Nebent nueiti pas kleboną, – kai kas net rimtai siūlė, – užpirkti mišių už arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau nebekeršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė, – kas čia dabar eis ir kaip eis užpirkti mišių už arkliavagį, tarsi už kokį giminę. Kažkaip nepatogu ir net sarmata atrodė, tai kentė žmonės, nežinodami, ką daryti, ir tiek.

Tiktai vienas karčiamninkas Šešelga buvo labai patenkintas ir net džiaugėsi. Kiekviena proga primindavo:

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.