– Sakiau, nežudykite nekalto žmogaus. – (Geras nekaltasis!) – Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.
Netikėjo žmonės, jog taip galėtų būti, kad už arkliavagį pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. Bet po keleto dienų ėmė ir atvyko baudžiamasis būrys į Paudruvės kraštą, Šešelgos skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, jokio maišto nerado, o atrado tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis išgėrė Gaidžgalės karčiamoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso labo, tiktai surašydami protokolą dėl arkliavagio Raupio nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį patį apstumdydami ir išplūsdami, kam primelavo ir suvedžiojo.
Išjojus būriui, susirinko į karčiamą kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengėsi daryti. Negi iš tikrųjų už arkliavagį keršyti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės kaimus nuo žemės paviršiaus, bet vyrai, matydami ir patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, nepatikėjo. Priešingai, užuot nusigandę, apstojo su lazdomis Šešelgą ir prigrasino:
– Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas Raupį.
– Ką jūs, vyrai? – teisinosi nusigandęs Šešelga. – Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.
O vis dėlto priskundė, primelavo žaltys, ir apie tuos, kuriuos matė stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių nematė, tik šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė, nieko blogo Šešelgai nepadarę.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.