Akylesni žmonės net nepaprastų dalykų esą matę. Kai krisdavo staiga arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio Raupio šešėlis, tarsi jis nujodavęs ant arklio, o žmogui palikdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau atsirado žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę arkliavagio Raupio dūšią, kai ji šaipydavosi, kaip gaišdavęs arklys. Tarytum iš ano pasaulio atkeliavęs būtų pasityčioti iš žmonių, prarandančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo, ką darysi pavasarį be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė Raupio nugalabintojus, kam tokią nelaimę ant krašto užtraukė.
Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo nugaišę, bandė juokais paversti visą prietarą, kad tos paskutinės skylutės neužsiuvo: mat, prakeikta arkliavagio dūšia ne kitaip, kaip pro tą skylutę, išlindusi ir dabar keršydama smaugianti arklius, negalėdama jų pavogti. Bet ir tie, jeigu tik nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, nes pagaliau iš kur čia gali žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis ir tie nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampino arkliavagį. Taip jau išėjo. Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį ir paleidę, o dabar, kai buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas lupo be jokio gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.
Bet ką dabar čia darysi? Padaryta – neatitaisysi. Nebent nueiti pas kleboną, – kai kas net rimtai siūlė, – užpirkti mišių už arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau nebekeršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė, – kas čia dabar eis ir kaip eis užpirkti mišių už arkliavagį, tarsi už kokį giminę. Kažkaip nepatogu ir net sarmata atrodė, tai kentė žmonės, nežinodami, ką daryti, ir tiek.
Tiktai vienas karčiamninkas Šešelga buvo labai patenkintas ir net džiaugėsi. Kiekviena proga primindavo:
– Sakiau, nežudykite nekalto žmogaus. – (Geras nekaltasis!) – Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.
Netikėjo žmonės, jog taip galėtų būti, kad už arkliavagį pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. Bet po keleto dienų ėmė ir atvyko baudžiamasis būrys į Paudruvės kraštą, Šešelgos skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, jokio maišto nerado, o atrado tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis išgėrė Gaidžgalės karčiamoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso labo, tiktai surašydami protokolą dėl arkliavagio Raupio nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį patį apstumdydami ir išplūsdami, kam primelavo ir suvedžiojo.
Išjojus būriui, susirinko į karčiamą kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengėsi daryti. Negi iš tikrųjų už arkliavagį keršyti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės kaimus nuo žemės paviršiaus, bet vyrai, matydami ir patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, nepatikėjo. Priešingai, užuot nusigandę, apstojo su lazdomis Šešelgą ir prigrasino:
– Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas Raupį.
– Ką jūs, vyrai? – teisinosi nusigandęs Šešelga. – Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.
O vis dėlto priskundė, primelavo žaltys, ir apie tuos, kuriuos matė stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių nematė, tik šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė, nieko blogo Šešelgai nepadarę.
Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip pasijuto. Koks čia gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį bajorą Šešelgą apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai visai po gyvenimo.
Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis Bet nuėjęs į pelkes, šaukė, šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.
Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:
– Ko gi tau dar reikia?
– Ak, pan Pinčuk, – apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. – Vistiek man nėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui, susirinkę mužikai, lazdomis pradėjo grasinti.
– Et, su tavim gyva bėda, – atsakė nepatenkintas Pinčukas. – Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.
– Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk? – beviltiškai sudejavo Šešelga.
– Nagi, lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, – piktai atšovė Pinčukas.
– Ką tu, pan Pinčuk? – nusigando Šešelga. – Kas gi karčiamą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?
– Na, jau gerai, – nenoromis sutiko Pinčukas. – Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą užkerėjai, ir tark: „Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt.“ Tiktai nesupainiok kanopos, nes kitaip spirs arklys ir tau dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane amžinai trukdai?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.