Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip pasijuto. Koks čia gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį bajorą Šešelgą apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai visai po gyvenimo.
Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis Bet nuėjęs į pelkes, šaukė, šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.
Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:
– Ko gi tau dar reikia?
– Ak, pan Pinčuk, – apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. – Vistiek man nėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui, susirinkę mužikai, lazdomis pradėjo grasinti.
– Et, su tavim gyva bėda, – atsakė nepatenkintas Pinčukas. – Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.
– Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk? – beviltiškai sudejavo Šešelga.
– Nagi, lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, – piktai atšovė Pinčukas.
– Ką tu, pan Pinčuk? – nusigando Šešelga. – Kas gi karčiamą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?
– Na, jau gerai, – nenoromis sutiko Pinčukas. – Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą užkerėjai, ir tark: „Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt.“ Tiktai nesupainiok kanopos, nes kitaip spirs arklys ir tau dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane amžinai trukdai?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.