– Sakiau, nežudykite nekalto žmogaus. – (Geras nekaltasis!) – Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.
Netikėjo žmonės, jog taip galėtų būti, kad už arkliavagį pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. Bet po keleto dienų ėmė ir atvyko baudžiamasis būrys į Paudruvės kraštą, Šešelgos skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, jokio maišto nerado, o atrado tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis išgėrė Gaidžgalės karčiamoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso labo, tiktai surašydami protokolą dėl arkliavagio Raupio nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį patį apstumdydami ir išplūsdami, kam primelavo ir suvedžiojo.
Išjojus būriui, susirinko į karčiamą kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengėsi daryti. Negi iš tikrųjų už arkliavagį keršyti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės kaimus nuo žemės paviršiaus, bet vyrai, matydami ir patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, nepatikėjo. Priešingai, užuot nusigandę, apstojo su lazdomis Šešelgą ir prigrasino:
– Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas Raupį.
– Ką jūs, vyrai? – teisinosi nusigandęs Šešelga. – Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.
O vis dėlto priskundė, primelavo žaltys, ir apie tuos, kuriuos matė stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių nematė, tik šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė, nieko blogo Šešelgai nepadarę.
Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip pasijuto. Koks čia gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį bajorą Šešelgą apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai visai po gyvenimo.
Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis Bet nuėjęs į pelkes, šaukė, šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.
Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:
– Ko gi tau dar reikia?
– Ak, pan Pinčuk, – apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. – Vistiek man nėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui, susirinkę mužikai, lazdomis pradėjo grasinti.
– Et, su tavim gyva bėda, – atsakė nepatenkintas Pinčukas. – Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.
– Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk? – beviltiškai sudejavo Šešelga.
– Nagi, lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, – piktai atšovė Pinčukas.
– Ką tu, pan Pinčuk? – nusigando Šešelga. – Kas gi karčiamą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?
– Na, jau gerai, – nenoromis sutiko Pinčukas. – Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą užkerėjai, ir tark: „Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt.“ Tiktai nesupainiok kanopos, nes kitaip spirs arklys ir tau dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane amžinai trukdai?
– Gerai, – prižadėjo Šešelga. – Daugiau tavęs netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.
Sugrįžo Šešelga į karčiamą galvodamas, kad dabar jis galės puikiausiai verstis ir be Pinčuko ir be arkliavagio, žinodamas tokias paslaptis, kaip apsirgdinti arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas nutarė verstis arklių gydymu.
Tiktai ne taip viskas išėjo. Rytojaus dieną pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti sergančius arklius, jeigu jam gerai užmokėtų.
Iš pradžių žmonės tiktai juokėsi iš tokio Šešelgos pasigyrimo, o paskui vienas kitas pradėjo abejoti: o ką, gal tas velnio išpera ir žino kokių būdų, kaip arklius išgelbėti?
Nusivedė vienas pas savo arklį, Šešelga papūtė į kanopą, kažką pamurmėjo, ir pagijo arklys. Nusivedė kitas, ir to pagijo. Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė Šešelgai už arklio pagydymą po dvidešimtpenkrublę. Bet geras arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skaičiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo prosenių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią arklį, nespėjo nei papūsti, nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į goserę.
Sugrįžo į karčiamą Šešelga, nieko nelaimėjęs, tiktai krenkšdamas ir spiaudydamas dantis. Nelengvas vis dėlto daiktas būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip čia apsidraudus nuo tokių nelaimingų atsitikimų. Juk dažnai gali pasitaikyti, kad paims ne tą kanopą, kurios pėdą užbūrė. Tada ne tik visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.
Bet nespėjo Šešelga visko gerai apgalvoti, kai ištiko naujos ir daug didesnės nelaimės.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.