Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip pasijuto. Koks čia gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį bajorą Šešelgą apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai visai po gyvenimo.
Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis Bet nuėjęs į pelkes, šaukė, šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.
Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:
– Ko gi tau dar reikia?
– Ak, pan Pinčuk, – apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. – Vistiek man nėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui, susirinkę mužikai, lazdomis pradėjo grasinti.
– Et, su tavim gyva bėda, – atsakė nepatenkintas Pinčukas. – Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.
– Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk? – beviltiškai sudejavo Šešelga.
– Nagi, lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, – piktai atšovė Pinčukas.
– Ką tu, pan Pinčuk? – nusigando Šešelga. – Kas gi karčiamą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?
– Na, jau gerai, – nenoromis sutiko Pinčukas. – Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą užkerėjai, ir tark: „Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt.“ Tiktai nesupainiok kanopos, nes kitaip spirs arklys ir tau dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane amžinai trukdai?
– Gerai, – prižadėjo Šešelga. – Daugiau tavęs netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.
Sugrįžo Šešelga į karčiamą galvodamas, kad dabar jis galės puikiausiai verstis ir be Pinčuko ir be arkliavagio, žinodamas tokias paslaptis, kaip apsirgdinti arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas nutarė verstis arklių gydymu.
Tiktai ne taip viskas išėjo. Rytojaus dieną pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti sergančius arklius, jeigu jam gerai užmokėtų.
Iš pradžių žmonės tiktai juokėsi iš tokio Šešelgos pasigyrimo, o paskui vienas kitas pradėjo abejoti: o ką, gal tas velnio išpera ir žino kokių būdų, kaip arklius išgelbėti?
Nusivedė vienas pas savo arklį, Šešelga papūtė į kanopą, kažką pamurmėjo, ir pagijo arklys. Nusivedė kitas, ir to pagijo. Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė Šešelgai už arklio pagydymą po dvidešimtpenkrublę. Bet geras arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skaičiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo prosenių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią arklį, nespėjo nei papūsti, nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į goserę.
Sugrįžo į karčiamą Šešelga, nieko nelaimėjęs, tiktai krenkšdamas ir spiaudydamas dantis. Nelengvas vis dėlto daiktas būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip čia apsidraudus nuo tokių nelaimingų atsitikimų. Juk dažnai gali pasitaikyti, kad paims ne tą kanopą, kurios pėdą užbūrė. Tada ne tik visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.
Bet nespėjo Šešelga visko gerai apgalvoti, kai ištiko naujos ir daug didesnės nelaimės.
XXIX dalis
Kas gi galėjo manyti, kad už visa tai, kas dėjosi Paudruvės krašte, teks atsakyti vargšei Uršulei, kuri čia buvo tikrai nieko nekalta. Nebent tiktai tiek, kad nuo jos viskas prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis.
O atsitiko šitaip. Vieną penktadienio rytą viena davatkėlė, vardu Leokadija, kuri varžėsi dėl pirmenybių davatkyne su Uršule, išsitraukė iš po lovos medaus uzbonėlį, norėdama kiek pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji atrado uzbonėlyje? – Nagi sudžiūvusią rupūžę.
Kilo triukšmas visam davatkyne. Kas tai padarė? Pati rupūžė negalėjo įlįsti į uzbonėlį, nes buvo sudžiūvusi ir uzbonėlis buvo gerai skudurėliu užrištas. Krito įtarimas ant Uršulės. Ta gynėsi ir žegnojo davatkas. Bet atsirado viena davatkėlė, vardu Cecilija, kuri matė, kaip vakar pavakare, temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos lova ir kažką ten veikė.
Abejonių jokių neliko, ir visos davatkos puolė ant vargšės Uršulės. Kas gi kitas galėjo tai padaryti, jei ne velnio nuotaka? Ta priremta prie sienos gynėsi, paskui visai netyčia prisipažino:
– Ir jūs visos, kaip ta rupūžė, sudžiūsite, – pasakė.
To pasakymo visiškai užteko. Puolė visos davatkos kaip viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti už kasų. O kokios ten kasos galėjo būti supintijusios davatkos? Tokios maždaug kaip nutriušusios žiurkės uodega. Neilgai teko davatkoms tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės kasas, jos mergystės pasididžiavimą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.