Tada nusigandusios davatkos puolė prie savo lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, ar ta velnio nuotaka nenorėjo ir jų apkerėti. O kaipgi, viena atrado galvūgalyje kažkokių žolių ryšulėlį, kita kojūgalyje – sumaizgytą pelę, trečia – po šonu arklio žiaunas, ketvirta – nežinia kurio numirėlio dantis, penkta – vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau ir daugiau, kad vargšės davatkos, siaubo sukrėstos, pamatė, kad tikrai gyveno su velnio nuotaka, tikra ragana.
O Uršulė, taip nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės.
– Sudeginti raganą! Akis išdraskyti! – ir dar kažką padaryti šaukė visu būriu apspitusios Uršulę ir nežinodamos, ką su tokia nenaudėle daryti.
Pagaliau į davatkų kliksmą ir riksmą pribuvo špitolninkas Bernardas ir zakristijonas Benjaminas, abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno gale, ir jų pareiga buvo, klebono uždėta, tvarkyti amžinai besikivirčijančias davatkas.
Manė abu vyrai, kad čia kasdieninis davatkų triukšmas, bet atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, patys nusigando ir nežinojo, ką daryti.
– Suriškime, kad nepabėgtų, – pagaliau tarė drebančiu balsu špitolninkas Bernardas, mažas, sukumpęs žmogutis su įdubusiomis ir amžinai nusigandusiomis akimis ir labai drūtu balsu.
– Teisingai sakai, – pritarė zakristijonas Benjaminas, ilgas ir liesas, kaip kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis kaktoje akimis. – Ir veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, ką su ja daryti.
Vyrų sumanymui pritarė visas būrys moterų. Nesipriešino ir Uršulė.
– Veskite, – sako, – klebonui kaip per išpažintį viską prisipažinsiu.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.