Baltaragio malūnas115-117 psl. · apie 5 min.
XXIX dalis82% kūrinio
115 psl.

Kas gi galėjo manyti, kad už visa tai, kas dėjosi Paudruvės krašte, teks atsakyti vargšei Uršulei, kuri čia buvo tikrai nieko nekalta. Nebent tiktai tiek, kad nuo jos viskas prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis.

O atsitiko šitaip. Vieną penktadienio rytą viena davatkėlė, vardu Leokadija, kuri varžėsi dėl pirmenybių davatkyne su Uršule, išsitraukė iš po lovos medaus uzbonėlį, norėdama kiek pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji atrado uzbonėlyje? – Nagi sudžiūvusią rupūžę.

Kilo triukšmas visam davatkyne. Kas tai padarė? Pati rupūžė negalėjo įlįsti į uzbonėlį, nes buvo sudžiūvusi ir uzbonėlis buvo gerai skudurėliu užrištas. Krito įtarimas ant Uršulės. Ta gynėsi ir žegnojo davatkas. Bet atsirado viena davatkėlė, vardu Cecilija, kuri matė, kaip vakar pavakare, temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos lova ir kažką ten veikė.

Abejonių jokių neliko, ir visos davatkos puolė ant vargšės Uršulės. Kas gi kitas galėjo tai padaryti, jei ne velnio nuotaka? Ta priremta prie sienos gynėsi, paskui visai netyčia prisipažino:

– Ir jūs visos, kaip ta rupūžė, sudžiūsite, – pasakė.

To pasakymo visiškai užteko. Puolė visos davatkos kaip viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti už kasų. O kokios ten kasos galėjo būti supintijusios davatkos? Tokios maždaug kaip nutriušusios žiurkės uodega. Neilgai teko davatkoms tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės kasas, jos mergystės pasididžiavimą.

116 psl.

Tada nusigandusios davatkos puolė prie savo lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, ar ta velnio nuotaka nenorėjo ir jų apkerėti. O kaipgi, viena atrado galvūgalyje kažkokių žolių ryšulėlį, kita kojūgalyje – sumaizgytą pelę, trečia – po šonu arklio žiaunas, ketvirta – nežinia kurio numirėlio dantis, penkta – vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau ir daugiau, kad vargšės davatkos, siaubo sukrėstos, pamatė, kad tikrai gyveno su velnio nuotaka, tikra ragana.

O Uršulė, taip nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės.

– Sudeginti raganą! Akis išdraskyti! – ir dar kažką padaryti šaukė visu būriu apspitusios Uršulę ir nežinodamos, ką su tokia nenaudėle daryti.

Pagaliau į davatkų kliksmą ir riksmą pribuvo špitolninkas Bernardas ir zakristijonas Benjaminas, abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno gale, ir jų pareiga buvo, klebono uždėta, tvarkyti amžinai besikivirčijančias davatkas.

Manė abu vyrai, kad čia kasdieninis davatkų triukšmas, bet atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, patys nusigando ir nežinojo, ką daryti.

– Suriškime, kad nepabėgtų, – pagaliau tarė drebančiu balsu špitolninkas Bernardas, mažas, sukumpęs žmogutis su įdubusiomis ir amžinai nusigandusiomis akimis ir labai drūtu balsu.

– Teisingai sakai, – pritarė zakristijonas Benjaminas, ilgas ir liesas, kaip kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis kaktoje akimis. – Ir veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, ką su ja daryti.

Vyrų sumanymui pritarė visas būrys moterų. Nesipriešino ir Uršulė.

– Veskite, – sako, – klebonui kaip per išpažintį viską prisipažinsiu.

117 psl.

Tai ilgai nelaukdami, du dievobaimingu vyru ir visas būrys davatkų išbrazdino suraizgytą sumaizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė – šūkaudami, rėkaudami – į kleboniją.

Klebonas Bonifacas Bobinas kaip tik pusryčiavo. Išgirdęs nepaprastą triukšmą – žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar darosi? – Nagi, visa procesija atvyksta į kleboniją.

Palikęs pasninko pusryčių gausiai apkrautą stalą, išėjo į prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo klebonas, kad tokia gauja sudrumstų valgomojo rimtį.

Tuojau pat ties prieangiu susirinko ir visas būrys davatkų su abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Uršulę. Pamatę išėjusį kleboną, visi vienu balsu sušuko:

– Sugavome, klebonėli, raganą.

– Kokią raganą? – nustebo klebonas.

– Nagi šitą velnio nuotaką, kuri norėjo visą mūsų davatkyną užkerėti.

– Kokią velnio nuotaką? – vis dar nesugodo klebonas.

– Nagi šitą prakeiktą davatką Uršulę, kuri prieš keletą metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir yra pikčiausia ragana.

– O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? – paklausė klebonas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.