Baltaragio malūnas117 psl. · apie 5 min.
XXIX dalis82% kūrinio
117 psl.

Tai ilgai nelaukdami, du dievobaimingu vyru ir visas būrys davatkų išbrazdino suraizgytą sumaizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė – šūkaudami, rėkaudami – į kleboniją.

Klebonas Bonifacas Bobinas kaip tik pusryčiavo. Išgirdęs nepaprastą triukšmą – žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar darosi? – Nagi, visa procesija atvyksta į kleboniją.

Palikęs pasninko pusryčių gausiai apkrautą stalą, išėjo į prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo klebonas, kad tokia gauja sudrumstų valgomojo rimtį.

Tuojau pat ties prieangiu susirinko ir visas būrys davatkų su abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Uršulę. Pamatę išėjusį kleboną, visi vienu balsu sušuko:

– Sugavome, klebonėli, raganą.

– Kokią raganą? – nustebo klebonas.

– Nagi šitą velnio nuotaką, kuri norėjo visą mūsų davatkyną užkerėti.

– Kokią velnio nuotaką? – vis dar nesugodo klebonas.

– Nagi šitą prakeiktą davatką Uršulę, kuri prieš keletą metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir yra pikčiausia ragana.

– O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? – paklausė klebonas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.