Baltaragio malūnas118 psl. · apie 5 min.
XXIX dalis83% kūrinio
118 psl.

Tada visas būrys davatkų, viena kitą perrėkdamos, o du vyru rimtai pritardami, pradėjo pasakoti, ką atradę davatkyne ir kokių raganiškų bei velniškų dalykų esą matę ir prityrę iš šitos prakeiktos velnio nuotakos. O viena davatkėlė, vardu Elžbieta, net matė, kaip vieną pavakarę Uršulė, apsižergusi šluotą, priėjo prie krosnies ir staiga dingo, tarsi pro kaminą išskrido. Čia pritarė ir špitolninkas Bernardas, kaip jis kartą žiemą, eidamas dar patamsėje skambinti ankstyvosioms mišioms, pamatęs, kaip viršum davatkyno kažkas žybtelėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis labai nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar aišku, kad šita ragana buvo parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu velniu.

Klebonas klausė, klausė, užmiršo net ir nebaigtus pusryčius ant stalo, – kur jau čia pusryčiai, kad beklausant net ir klebonui pradėjo plaukai šiauštis, pagalvojus, kokia velniava net apie jo bažnyčią sukasi.

– O ką tu pasakysi? – kreipėsi pagaliau į Uršulę.

Ta nusilenkė klebonui ligi pat žemės ir tarė:

– Netiesa, klebonėli! Burtus dariau, kalta esu. Bet ragana nebuvau. Nelakiojau ant šluotos. Leiskite atlikti paskutinę išpažintį iš viso gyvenimo, o paskui jau darykite, ką norite.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.