Baltaragio malūnas117-119 psl. · apie 5 min.
XXIX dalis83% kūrinio
117 psl.

Tai ilgai nelaukdami, du dievobaimingu vyru ir visas būrys davatkų išbrazdino suraizgytą sumaizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė – šūkaudami, rėkaudami – į kleboniją.

Klebonas Bonifacas Bobinas kaip tik pusryčiavo. Išgirdęs nepaprastą triukšmą – žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar darosi? – Nagi, visa procesija atvyksta į kleboniją.

Palikęs pasninko pusryčių gausiai apkrautą stalą, išėjo į prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo klebonas, kad tokia gauja sudrumstų valgomojo rimtį.

Tuojau pat ties prieangiu susirinko ir visas būrys davatkų su abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Uršulę. Pamatę išėjusį kleboną, visi vienu balsu sušuko:

– Sugavome, klebonėli, raganą.

– Kokią raganą? – nustebo klebonas.

– Nagi šitą velnio nuotaką, kuri norėjo visą mūsų davatkyną užkerėti.

– Kokią velnio nuotaką? – vis dar nesugodo klebonas.

– Nagi šitą prakeiktą davatką Uršulę, kuri prieš keletą metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir yra pikčiausia ragana.

– O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? – paklausė klebonas.

118 psl.

Tada visas būrys davatkų, viena kitą perrėkdamos, o du vyru rimtai pritardami, pradėjo pasakoti, ką atradę davatkyne ir kokių raganiškų bei velniškų dalykų esą matę ir prityrę iš šitos prakeiktos velnio nuotakos. O viena davatkėlė, vardu Elžbieta, net matė, kaip vieną pavakarę Uršulė, apsižergusi šluotą, priėjo prie krosnies ir staiga dingo, tarsi pro kaminą išskrido. Čia pritarė ir špitolninkas Bernardas, kaip jis kartą žiemą, eidamas dar patamsėje skambinti ankstyvosioms mišioms, pamatęs, kaip viršum davatkyno kažkas žybtelėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis labai nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar aišku, kad šita ragana buvo parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu velniu.

Klebonas klausė, klausė, užmiršo net ir nebaigtus pusryčius ant stalo, – kur jau čia pusryčiai, kad beklausant net ir klebonui pradėjo plaukai šiauštis, pagalvojus, kokia velniava net apie jo bažnyčią sukasi.

– O ką tu pasakysi? – kreipėsi pagaliau į Uršulę.

Ta nusilenkė klebonui ligi pat žemės ir tarė:

– Netiesa, klebonėli! Burtus dariau, kalta esu. Bet ragana nebuvau. Nelakiojau ant šluotos. Leiskite atlikti paskutinę išpažintį iš viso gyvenimo, o paskui jau darykite, ką norite.

XXX dalis

119 psl.

Ilga ir paini buvo Uršulės paskutinė išpažintis iš viso gyvenimo.

Pradėjo ji nuo pat kūdikystės, kaip ji augusi primestinuke pas Baltaragius, kaip visi ją skriaudę ir tiktai vienas Baltrukas jos gailėjęsis. Taip dievas davęs, kad visi iš malūno iškrikę, o pasilikę tik jiedu su Baltruku. Ir tas Baltrukas vis labiau jai patikdavęs, ir ji labai norėjusi už jo ištekėti, tiktai jis apie tai nei užsiminti nenorėdavęs, tarsi jam visa tai nei galvon neateitų.

Tai ji tada, kitų moterų pamokyta, užsiėmusi pirmą kartą burtais. Nuėjusi į pirtį, išprakaitavusi, bet vandeniu nesiplovusi, o sušluosčiusi prakaitą į skarelę, kurią buvo nusipirkusi tam reikalui atlaiduose, ir parsinešusi namo. Paskui iš tos skarelės prakaitą išgręžusi ir supylusi į arbatą Baltrukui, norėdama jį prisivilioti. Bet jis visai negėręs, nors ir užsaldinusi buvo, tik sriūbtelėjęs ir išspiovęs, sakydamas, kad čia kažkokia smarve jį girdanti. Tai nieko ir nepadėjo. Nors moterys ir sakiusios, kad tai tikriausias vaistas.

Tada, vėl moterų primokyta, pirmą pavasario šiltą naktį pririšusi prie karties linų kuodelį ir išnešusi pastatė prie malūno, kad šikšnosparnis į tą kuodelį įsiveltų. Paprastas, rodos, daiktas, o tokia baimė ėmusi, kad net visa drebėjusi, o biaurybė šikšnosparnis neįsivelia ir neįsivelia į kuodelį. Keletą naktų teko vis tai daryti. Pagaliau vieną rytą atradusi šikšnosparnį, įsipainiojusį į kuodelį. Čiupusi jį su visu kuodeliu ir nubėgusi į mišką, ten padėjusi ant skruzdėlyno ir pasileidusi tekina atgal užsikimšusi ausis ir neatsigrįždama, nes jeigu būtų atsigrįžusi, tai būtų apakusi, o jeigu būtų išgirdusi šikšnosparnį rėkiant – būtų apkurtusi. Bet nieko nemačiusi, nieko negirdėjusi. Parbėgusi namo be kvapo ir laukusi.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.