Baltaragio malūnas10-12 psl. · apie 5 min.
III dalis8% kūrinio
10 psl.

Klebonas atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo kažkokią moterėlę, pamanė, kad čia iš davatkyno kuri atėjo jo trukdyti, tai rūsčiai susiraukė ir tarė:

– Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk.

Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė.

– Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?

– O kaip gi, klebonėli, – apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. – Apie tą patį velnių raganių.

– Na, ir ką gi papasakosi? – susidomėjo klebonas.

– O gi, štai ką! – Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo pasakoti savo istoriją. Klebonas klausė, klausė ir vėl miego užsimanė.

– Gerai, – sako galų gale. – Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.

– Bet kur aš eisiu, klebonėli? – nusiminė Uršulė.

– Kaip tai kur? – nesuprato klebonas. – Nagi, namo.

– Negaliu gi aš grįšti pas tą raganių.

– Ak, šitaip! – suprato klebonas. – Na, tai sakiau, eik į davatkyną.

Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.

O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų, kaip musės rudenį, davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Bet Uršulė būtų ne Uršulė buvusi, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią visoms gyvenimo nėra davatkyne.

– Kokia velnio nuotaka? – nesuprato klebonas.

11 psl.

– O gi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.

Klebonas buvo visiškai užmiršęs apie tą nepaprastą atsitikimą jo parapijoje, kurio tada per klebono mieguistumą Uršulė negalėjo ligi galo išaiškinti, tai dabar teko kitoms davatkoms. Bet jos pasakojo iš dešimtų lūpų ir viską supainiojo.

– Gerai, – pasakė klebonas davatkoms. – Ištirsiu tą reikalą.

Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui ir be to rūpesčių?

Tiktai kartą, pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matė, sustabdė ir paklausė:

– Pala, ką aš norėjau tavęs paklausti?

Staiga užklupta Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:

– Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?

– Taigi, taigi, apie Baltaragį, – atsiminė klebonas. – Kaip jis ten dabar?

– Nežinau, klebonėli, – atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai prasilavinusi davatkystės dorybėse.

– Tai reikia sužinoti, – pasakė klebonas, ir nuėjo pats ant savęs supykęs, kam jis tą davatką užkalbino.

Tas klebono užsiminimas kaip ant arklio Uršulę pasodino. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai jai buvo nusibodę, – dabar davatkos drebėdavo, kai ji net neprasižiojusi tiktai akimis sužaibuodavo, – o bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo apėjusi, tai reikėjo ką nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos, bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė peržegnodavo už tokį atsakymą ir išplūsdavo, o paskui vieną kartą išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.

– Čia turi būti kažkoki burtai, – iš karto suprato Uršulė ir nutarė veikti.

12 psl.

Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjo, tuojau po rytinių pamaldų, išbėgo patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.

Bėgti netoli reikėjo. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja savo sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nei vienas lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.

– Klebonėli, – įpuolusi sako, – Baltaragio malūnas sukasi.

– Tai kas, kad sukasi? – nesuprato klebonas.

– Bet be vėjo, klebonėli, – paaiškino Uršulė.

– Kaip tai be vėjo? – nustebo klebonas.

– Nagi taip, be vėjo ir sukasi, – norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. – Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė.

– Reiks ištirti, – sutiko klebonas. – Jei ką naujo sužinosi, pranešk man.

Bet Uršulė, nors ir iš kailio nėrėsi, bet nieko naujo negalėjo sužinoti. Malūnas tiktai sukosi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys? Tai ir klebonas, nors ir norėjo iš pagrindų viską ištirti, neturėjo, ką daryti. Be to, čia ūkis, čia kortos, čia šis, čia tas, ir užmiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūninkas gyvena jo parapijoje.

Tiktai paskui, kai pradėjo važiuoti pas Baltaragio dukterį piršliai ir niekaip negalėdavo nuvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti moterėlė buvo, nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausė, stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir šitaipos prabilo:

– Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.

Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio burtus vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.