Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjo, tuojau po rytinių pamaldų, išbėgo patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.
Bėgti netoli reikėjo. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja savo sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nei vienas lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.
– Klebonėli, – įpuolusi sako, – Baltaragio malūnas sukasi.
– Tai kas, kad sukasi? – nesuprato klebonas.
– Bet be vėjo, klebonėli, – paaiškino Uršulė.
– Kaip tai be vėjo? – nustebo klebonas.
– Nagi taip, be vėjo ir sukasi, – norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. – Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė.
– Reiks ištirti, – sutiko klebonas. – Jei ką naujo sužinosi, pranešk man.
Bet Uršulė, nors ir iš kailio nėrėsi, bet nieko naujo negalėjo sužinoti. Malūnas tiktai sukosi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys? Tai ir klebonas, nors ir norėjo iš pagrindų viską ištirti, neturėjo, ką daryti. Be to, čia ūkis, čia kortos, čia šis, čia tas, ir užmiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūninkas gyvena jo parapijoje.
Tiktai paskui, kai pradėjo važiuoti pas Baltaragio dukterį piršliai ir niekaip negalėdavo nuvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti moterėlė buvo, nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausė, stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir šitaipos prabilo:
– Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.
Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio burtus vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.