Po trijų dienų nuėjusi į mišką, radusi ant to skruzdėlyno savo kuodelį su šikšnosparnio kauleliais. Pasiėmusi iš tų kaulelių tokias šakutes su kabliuku ir parėjusi namo. Tą pačią dieną, temstant, Baltaragiui nematant, truktelėjusi jį su tuo kabliuku už kelnių, bet jis atstūmęs ją su atbula ranka ir pasakęs: „Ko čia kabinėjiesi?“ Ir nuėjęs neatsigrįždamas, o kabliukas taip ir nulūžęs, ir nieko nepadėjęs.
Paskui tas Baltaragis užsigeidęs vesti Marcelę Jaudegytę, o ji, tiek vargo padėjusi ir tiek griekų ant savo sąžinės priėmusi, nežinojusi, ką daryti. Tiesiog širdis plyšusi, tai žliumbusi užsidariusi kamaroje, ir gana. Kartą užėjusi tokia ubagė, išsipasakojusi jai ir vis verkianti. Pagailę tai ubagei vargšės ir ji patarusi jai, kai važiuosiąs tas nevidonas su ana į šliūbą, kad išbarstytų jiems kelią smėliu, parsineštu iš kapų, tai nebūsią jiems gyvenimo. O pačiai Uršulei įsakiusi laipioti tvoromis, kol parvažiuosią iš šliūbo, ir kalbėti burtų žodžius. Bet seniai tai buvę, ir tuos burtų žodžius užmiršusi, o tada, ne tiek juos kalbėjusi, kiek žliumbusi po tvoras laipiodama. Ar tie burtai padėję, ar taip dievas davęs, nežinanti, tiktai po metų jaunoji Baltaragio žmona pagimdžiusi dukterį ir pasimirusi. Tada ji baisiai nusigandusi ir daugiau jokių burtų nedariusi.
Paskui, kaip visi gerai žiną, tas Baltaragis norėjęs ją išleisti už velnio Pinčuko, bet ji jau buvusi padariusi skaistybės apžadus švenčiausiai Švendubrės panelei, tai išsigelbėjusi ir atbėgusi į Švendubrės davatkyną. Čia jokių burtų nedariusi, gyvenusi, kaip pridera davatkai, poteriavusi, pasninkavusi ir už savo nusidėjimus atgailą dariusi. Tiktai paskui, kai Baltaragio dukra jau buvo paaugusi, tai bijodama, kad ir jos tėvas neišleistų už Pinčuko, – o jis didesnis esąs už ją burtininkas, jis tai jau tikras raganius esąs! – prikalbinėjusi tą neišmanėlę daryti skaistybės apžadus, bet ji Uršulę tik išjuokusi ir nieko nedariusi, tai Uršulė norėjusi tam kvailam padarui vistiek padėti ir neleisti jos tėvui pražudyti jos dūšią. Tai nutykojusi jos rūtų vainiką, nunešusi slaptai ir pakasusi po kryžiumi Paudruvės kryžkelėje, kad negalėtų pas ją jaunikiai su piršliais atvažiuoti ir ji neištekėtų. Ar tai padėjo, ar ne, tikrai nežinanti, bet ilgai niekas negalėdavęs su piršliu nuvažiuoti pas Baltaragio dukterį, tiktai paskui tas Girdvainis su savo obuolmušiais pamynęs po kojomis rūtų vainiką, užkastą kryžkelėje po kryžiumi, nuvažiavęs su piršliu pas Baltaragio dukterį ir auštant atlėkęs užsakų. Bet už tai jį dievas nubaudęs. Praradęs savo arklius.
Bet čia ji nieko nekalta esanti. Nieko nedariusi. Tiktai mačiusi, kaip Pinčukas atnešęs Raupį ir tas nulėkęs su arkliais, o Pinčukas žvengęs, aplinkui lakstydamas. Ji net padėti Girdvainiui norėjusi, bet tas išlėkęs kaip akis išdegęs iš bažnyčios ir jos nepasiklausęs, o ji būtų jam patarusi, ką daryti ir kur vytis arklius, nes buvo mačiusi, kur Raupys su jais nuvažiavęs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.