Baltaragio malūnas122-123 psl. · apie 5 min.
XXX dalis86% kūrinio
122 psl.

O dabar dėl siaučiančio arklių maro ji esanti nieko nekalta ir nieko nežinanti. Čia, tur būt, velnias Pinčukas su karčiamninku Šešelga keršija už arkliavagio Raupio nužudymą. Kaip tą kerštą nugalėti, ji nežinanti.

Davatkyne vienai kitai padėjusi burtus, bet tie burtai esą visai nekalti. Leokadijai įmetusi sudžiūvusią rupūžę į medų, kad ir ji kaip ta rupūžė sudžiūtų, nes buvusi labai pikta ir vis ją užkabinėjusi. Kitoms – kurioms žolelių galvūgalyje padėjusi, kad galvas skaudėtų ir mažiau liežuviais maltų, kitoms – kur kojūgalyje sumaizgytą pelę, kad kojas susuktų, mažiau po žmones landžiotų ir juos savo paskalomis piktintų, o toms, kurioms numirėlio dantis įkišusi, kad ir joms dantys išbyrėtų, o kas turėtų atsitikti nuo arklio žiaunos, ji ir pati nežinanti, tiktai mananti, kad toks daiktas kaip arklio žiaunos turėtų ką nors paveikti: ar kokį dieglį į šoną įvaryti, ar dar ką padaryti.

O su velniais jokių reikalų neturėjusi (be to karto, kai Baltaragis ją norėjęs išleisti už Pinčuko) ir ragana nebuvusi, niekada neskraidžiusi pro kaminą ant šluotos ir nežinanti, kaip tai padaryti. Čia begėdiškai meluojanti davatka Elžbieta, be to, ji iš viso pusiau akla ir neprimatanti, ir špitolninkas Bernardas, kuriam nežinia kas akyse pasirodęs ant davatkyno stogo ties kaminu.

Dar vieną baisų nusidėjimą papildžiusi bažnyčioje, bet prieš savo norą. Tai buvo tą sekmadienį, kai Girdvainio obuolmušius pavogė. Klebonas per sumą, kai užgiedojęs, ji ir pagalvojusi, kad nusižvengęs, nelyginant Girdvainio drigantas. Gailėjusis ir mušusis į krūtinę, bet nieko nepadėję, ir kai tik klebonas laikydavęs giedotines mišias, ji vis tą patį pagalvodavusi. Todėl, kad išvengtų nusidėjimo, ji ir neidavusi į klebono giedotines mišias.

123 psl.

Pabaigusi išpažintį, Uršulė paprašė atleidimo, prižadėjo niekada daugiau burtais neužsiimti ir sukniubusi taip mušėsi į seną, sudžiūvusią krūtinę, kad net visų aplinkui stovinčių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. Taip tylu buvo, kad girdėjo vienas kito net kvėpavimą.

– Negausi išrišimo, – pagaliau atgavęs kvapą, prabilo klebonas. – Seniau tokias griešninkes, kaip raganas, degindavo. Dabar, gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.

Uršulė, tai išgirdusi, čia pat apalpo ir išsitiesė ant žemės. Bet tai nei kiek nesugraudino klebono širdies. Per daug jau buvo įgrisusi jam visa ta velniava, kuri jo parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velniavos kaltininkė. Tai nueidamas baigti pusryčių, griežtai tarė zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui:

– Išveskite ją iš mano parapijos ribų, duokite gerai į padalkas ir paleiskite į visus keturius vėjus.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.