Baltaragio malūnas123-125 psl. · apie 5 min.
XXX dalis87% kūrinio
123 psl.

Pabaigusi išpažintį, Uršulė paprašė atleidimo, prižadėjo niekada daugiau burtais neužsiimti ir sukniubusi taip mušėsi į seną, sudžiūvusią krūtinę, kad net visų aplinkui stovinčių krūtinėse atsiliepė duslus garsas. Taip tylu buvo, kad girdėjo vienas kito net kvėpavimą.

– Negausi išrišimo, – pagaliau atgavęs kvapą, prabilo klebonas. – Seniau tokias griešninkes, kaip raganas, degindavo. Dabar, gaila, nėra tokio įstatymo. Tai pakūtavok viena, žmonių atstumta ir nuo bažnyčios atskirta.

Uršulė, tai išgirdusi, čia pat apalpo ir išsitiesė ant žemės. Bet tai nei kiek nesugraudino klebono širdies. Per daug jau buvo įgrisusi jam visa ta velniava, kuri jo parapijoje dėjosi. O čia po kojomis dar išsitiesė pati svarbiausioji tos velniavos kaltininkė. Tai nueidamas baigti pusryčių, griežtai tarė zakristijonui Benjaminui ir špitolninkui Bernardui:

– Išveskite ją iš mano parapijos ribų, duokite gerai į padalkas ir paleiskite į visus keturius vėjus.

XXXI dalis

124 psl.

Nepaprastai iškilmingai palydėjo Uršulę iš Švendubrės davatkyno ir parapijos.

Pro susigrūdusią minią kelią skyrė pats Švendubrės bažnyčios maršalka Silvestras Kukutis su didele gumbuota lazda. Paskui ėjo Uršulė, – bet, dieve apsaugok, koks ten buvo jos ėjimas? – visa šlapia (mat, kol atgaivino, kai apalpo prie klebonijos po išpažinties, porą kibirų vandens supylė), pakulomis užkišta burna, kad nerėktų, mazgote užrištomis akimis, kad nesužavėtų, surištomis kojomis ir rankomis, kad nepabėgtų (kur ji, vargšė, galėjo pabėgti?) ir dar per liemenį pavadžiais pavadelėta, kurių vieną galą laikė špitolninkas Bernardas, o antrą – net įsirėžęs – zakristijonas Benjaminas. Vargšė Uršulė klupo, šniokštė, kaip nuvarytas arklys (pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), bet negalėjo nei sustoti, nei atsikvėpti, nes iš vienos pusės ragino špitolninkas Bernardas su šermukšnine lazda (šermukšnio visi dievo priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės zakristijonas Benjaminas krapino – vis per padalkas ir per blauzdas – nežinia, ar su arklio uodega, ar su kažkokia krapyla.

O kokia žmonių spūstis buvo! Koks riksmas, koks triukšmas! Tokios spūsties ir tokio riksmo net per didžiausius atlaidus ir jomarkus nebūdavo. Susirinko ne tik Švendubrės bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar tai stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio!

Pagaliau, kai išėjo iš Švendubrės, žmonių spūstis atslūgo. Ką gi, pamatė raganą, ne tokia ji baisi, koks baisus jos varymas. Tai vieniems net ir pagailo, o kiti nusispiovė, kad neužkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, tai liko tiktai palydovai ir vienas kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. Bet ir tuos paskutinius nusivaikė zakristijonas Benjaminas, užsimojęs su arklio uodega:

125 psl.

– Ko čia dabar? – atsigrįžęs pervedė išverstomis akimis. – Ar neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks!

Mat, zakristijonas Benjaminas galvojo pasivesti Uršulę už pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti į visus keturius vėjus. Kur čia ją vedžiosi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė iš Švendubrės.

Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas. Vos nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko:

– Ko čia sustojote? Varykite toliau savo raganą!

Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo vyrų su kuolais ir reikalaudavo:

– Varykite toliau! Neleisime, kad mūsų laukuose paleistute savo raganą.

Ką dabar darysi? Reiks varyti už parapijos ribų. Tiktai žinia apie raganos varymą daug greičiau sklido per kaimus, negu spėjo varyti vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ir pradėjo sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Nuo kojų nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka, tempk, jeigu nori, nieko kito nepadarysi. Sustoti nei nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais ir – varykite toliau! O kur ją nuvarysi?

Palydovai net graudentis pradėjo:

– Kur mes ją, raganą, padėsime? – visai nusiminė špitolninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo, negu po didžiausio varpų skambinimo. – Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą?

– O ką aš žinau? – atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. – Kad būčiau žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau visai neprasidėjęs. Tegu būt daręs su ja klebonas, ką norėjęs.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.