Taip bebėdodami, ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo parapijos ribą, – tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio parapiją nuo Švendubrės parapijos, ir sustojo čia viduryje tiltelio. Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:
– Varykite atgal savo raganą! Neleisime, kad ją mums primestute.
O Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuolais grasina:
– Varykite raganą toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome.
Ką dabar darysi? Nei ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė sukniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę palydovai numetė šalia jos pavadžius, – bėk dabar, ragana, jeigu gali! – ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia į kitą.
– Kur dabar mes ją dėsime? – beviltiškai klausė.
– O mums kas rūpi? – abejingai atsakė vienas ir kitas tiltelio galas. – Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.
Pasidairė, pasižvalgė Bernardas su Benjaminu, mato – nebėra kitos išeities, lieka tiktai laukti. Tai atsirėmė Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi į bėgantį vandenį, o Bernardas atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia ir kad tu galą gautum.
O vyrai, sustoję tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės. Tiktai skaldo vieni kitiems antausius, ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį.
Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, neaišku. Tiktai besipešdami pastebėjo, kad kažkoks ponaičiukas tarp jų maišosi ir kuso dar smarkiau pradėti peštis. Sustojo nustebę vyrai. O ir tas ponaičiukas atsistojo viduryje tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja.
– Ko pešatės, vyrai? – klausia.
– Kur čia nesipeši? – atsakė Didžiasalio vyrai. – Jie mums savo raganą nori primesti.
– O ir mums jos nereikia, – atsiliepė švendubriškiai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.