Baltaragio malūnas125-127 psl. · apie 5 min.
XXXI dalis89% kūrinio
125 psl.

– Ko čia dabar? – atsigrįžęs pervedė išverstomis akimis. – Ar neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks!

Mat, zakristijonas Benjaminas galvojo pasivesti Uršulę už pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti į visus keturius vėjus. Kur čia ją vedžiosi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė iš Švendubrės.

Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas. Vos nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko:

– Ko čia sustojote? Varykite toliau savo raganą!

Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo vyrų su kuolais ir reikalaudavo:

– Varykite toliau! Neleisime, kad mūsų laukuose paleistute savo raganą.

Ką dabar darysi? Reiks varyti už parapijos ribų. Tiktai žinia apie raganos varymą daug greičiau sklido per kaimus, negu spėjo varyti vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ir pradėjo sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Nuo kojų nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka, tempk, jeigu nori, nieko kito nepadarysi. Sustoti nei nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais ir – varykite toliau! O kur ją nuvarysi?

Palydovai net graudentis pradėjo:

– Kur mes ją, raganą, padėsime? – visai nusiminė špitolninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo, negu po didžiausio varpų skambinimo. – Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą?

– O ką aš žinau? – atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. – Kad būčiau žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau visai neprasidėjęs. Tegu būt daręs su ja klebonas, ką norėjęs.

126 psl.

Taip bebėdodami, ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo parapijos ribą, – tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio parapiją nuo Švendubrės parapijos, ir sustojo čia viduryje tiltelio. Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:

– Varykite atgal savo raganą! Neleisime, kad ją mums primestute.

O Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuolais grasina:

– Varykite raganą toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome.

Ką dabar darysi? Nei ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė sukniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę palydovai numetė šalia jos pavadžius, – bėk dabar, ragana, jeigu gali! – ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia į kitą.

– Kur dabar mes ją dėsime? – beviltiškai klausė.

– O mums kas rūpi? – abejingai atsakė vienas ir kitas tiltelio galas. – Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.

Pasidairė, pasižvalgė Bernardas su Benjaminu, mato – nebėra kitos išeities, lieka tiktai laukti. Tai atsirėmė Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi į bėgantį vandenį, o Bernardas atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia ir kad tu galą gautum.

O vyrai, sustoję tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės. Tiktai skaldo vieni kitiems antausius, ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį.

Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, neaišku. Tiktai besipešdami pastebėjo, kad kažkoks ponaičiukas tarp jų maišosi ir kuso dar smarkiau pradėti peštis. Sustojo nustebę vyrai. O ir tas ponaičiukas atsistojo viduryje tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja.

– Ko pešatės, vyrai? – klausia.

– Kur čia nesipeši? – atsakė Didžiasalio vyrai. – Jie mums savo raganą nori primesti.

– O ir mums jos nereikia, – atsiliepė švendubriškiai.

127 psl.

– Kurgi ta ragana? – apsidairė tas ponaičiukas.

– Ogi štai guli, – koja paspyrė Benjaminas davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam pasprukti, ir palikti raganą ant tiltelio. Tegu žinosi tada su ja.

– O ar tikrai ji ragana? – vėl paklausė tas ponaičiukas, iš visų pusių apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę.

– O kas ją žino? – abejingai atsakė Bernardas, nes jam į gyvą kaulą įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir ją patylomis keikti.

– O ar bandėte? – pasiteiravo ponaičiukas.

– Ne, – atsakė.

– Tai neišmanėliai, – sako tada ponaičiukas. – Tamsūs žmonės esate. Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma reikia išbandyti, ar ji tikrai ragana.

– O kaip ją išbandysi? – vieni ir kiti nesuprato.

– Ogi labai paprastai, – sako tas ponaičiukas. – Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti. Štai, net knygose parašyta.

Čia išsitraukė tas ponaičiukas su kepeliušuku tokią didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą, atvertė tą knygą ir perskaitė:

– Štai, čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietuviškai: „Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia pririšti kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o dešiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks – ragana, o jeigu skęs – nekalta“. Taigi, matote, galima labai paprastai išbandyti, reikia tik žinoti.

– Mokytas žmogus vis mokytas, – atsiliepė iš vieno tilto galo. – O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką daryti, ir pešamės.

– Tai ką? – atsišaukė antri. – Bandykime, ar ką jau, kaip knygose parašyta?

– Bandykime, – pritarė pirmi.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.

Rašiniui: Tikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.