– Kurgi ta ragana? – apsidairė tas ponaičiukas.
– Ogi štai guli, – koja paspyrė Benjaminas davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam pasprukti, ir palikti raganą ant tiltelio. Tegu žinosi tada su ja.
– O ar tikrai ji ragana? – vėl paklausė tas ponaičiukas, iš visų pusių apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę.
– O kas ją žino? – abejingai atsakė Bernardas, nes jam į gyvą kaulą įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir ją patylomis keikti.
– O ar bandėte? – pasiteiravo ponaičiukas.
– Ne, – atsakė.
– Tai neišmanėliai, – sako tada ponaičiukas. – Tamsūs žmonės esate. Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma reikia išbandyti, ar ji tikrai ragana.
– O kaip ją išbandysi? – vieni ir kiti nesuprato.
– Ogi labai paprastai, – sako tas ponaičiukas. – Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti. Štai, net knygose parašyta.
Čia išsitraukė tas ponaičiukas su kepeliušuku tokią didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą, atvertė tą knygą ir perskaitė:
– Štai, čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietuviškai: „Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia pririšti kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o dešiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks – ragana, o jeigu skęs – nekalta“. Taigi, matote, galima labai paprastai išbandyti, reikia tik žinoti.
– Mokytas žmogus vis mokytas, – atsiliepė iš vieno tilto galo. – O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką daryti, ir pešamės.
– Tai ką? – atsišaukė antri. – Bandykime, ar ką jau, kaip knygose parašyta?
– Bandykime, – pritarė pirmi.
Susiėjo tada vienas galas tilto su kitu galu, prikėlė beveik be nuovokos gulinčią Uršulę, – stebėtina, kaip jos nesumindžiojo besipešdami, – surišo nykščius su kojų pirštais, kaip knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni kitų:
– O kas dabar leis ją į vandenį?
– Kas gi kitas leis, jeigu ne tie patys, kur atsivarė, – atsakė.
Bernardas su Benjaminu nesipriešino, paėmė už pavadžių galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo:
– Pasigailėkite, – sako. – Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą gauti.
– Gerai, – paskubomis atsakė Bernardas. – Galėsi pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose parašyta.
Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti, ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.
Visi sužiuro nuo tilto.
– Matai, nekalta mergelė, – vieni pasakė. – Paskendo.
Bet nespėjo pasakyti, žiūri – suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.
– Ragana! – sušuko tada iš visų pusių.
O Bernardas su Benjaminu nusigando, kad dabar tikrai neturės, kur jos dėti, ir paleido pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė.
– Laikykit, laikykit! – sušuko nuo tilto.
Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo vandens paviršiuje ir plaukė pavandeniui.
Sužiuro visi, ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant vandens iššoko tiktai vienas kitas burbuliukas.
Dar palaukė, pažiūrėjo, nieko nematyti, tik vanduo sūkuriuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.
– Ką judu padarėte? – užsipuolė tada visi Bernardą su Benjaminu. – Kam galus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę.
– Gal dar sugriebsime pavandeniui, – atsakė tada nusigandęs Bernardas.
Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto kažkas garsiai nusikvatojo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.