Baltaragio malūnas129 psl. · apie 5 min.
XXXI dalis90% kūrinio
129 psl.

Tada vyrai, užimti Uršulės ieškojimu, neatkreipė į tai dėmesio. Tiktai paskui, geras varsnas apieškoję ir niekur skenduolės neatradę, – vinguriuodamas vanduo kažin kur nunešė Uršulę su visais pavadžiais, – apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, – bent į sprandą reiktų užvažiuoti už tokį mokslą, – bet čia jis buvo, čia jo ir pėdsakai dingo.

Tada visas apmaudas nusigrįžo prieš Bernardą su Benjaminu:

– Tai per judu, durniai, nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme?

Davė tada Bernardui su Benjaminu gerai į sprandą ir išsiskirstė spiaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę.

O Bernardas su Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai pas kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašė atlaikyti mišias už Uršulės vėlę.

– O čia dabar, ką prasimanėte? – nustebo klebonas.

– Nekalta mergelė, pasirodo, buvo, – abudu atsiduso ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.

Supyko klebonas ir išvijo abu draugus iš bažnytinės tarnybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos mergelės Uršulės vėlę.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.