Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjo, tuojau po rytinių pamaldų, išbėgo patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.
Bėgti netoli reikėjo. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja savo sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nei vienas lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.
– Klebonėli, – įpuolusi sako, – Baltaragio malūnas sukasi.
– Tai kas, kad sukasi? – nesuprato klebonas.
– Bet be vėjo, klebonėli, – paaiškino Uršulė.
– Kaip tai be vėjo? – nustebo klebonas.
– Nagi taip, be vėjo ir sukasi, – norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. – Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė.
– Reiks ištirti, – sutiko klebonas. – Jei ką naujo sužinosi, pranešk man.
Bet Uršulė, nors ir iš kailio nėrėsi, bet nieko naujo negalėjo sužinoti. Malūnas tiktai sukosi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys? Tai ir klebonas, nors ir norėjo iš pagrindų viską ištirti, neturėjo, ką daryti. Be to, čia ūkis, čia kortos, čia šis, čia tas, ir užmiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūninkas gyvena jo parapijoje.
Tiktai paskui, kai pradėjo važiuoti pas Baltaragio dukterį piršliai ir niekaip negalėdavo nuvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti moterėlė buvo, nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausė, stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir šitaipos prabilo:
– Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.
Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio burtus vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?
IV dalis
Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo suprasti, ko siektų jie naujais savo burtais. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą delnu sudavė:
– Kokia aš kvaila ir dar vadinuosi sena davatka. Ne be reikalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas raganius Baltaragis, neįstengęs manęs išleisti už Pinčuko, prižadėjo jam savo dukterį. Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip iš karto aš to nesupratau?
Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio ir Pinčuko burtų užmačias. Tiktai pati nežinojo ir kitiems neaišku buvo, ar džiaugiasi jais Uršulė, ar piktinasi. Toks ją džiaugsmas ir pasipiktinimas kartu buvo pagavęs, kada ji įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.
O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės tulžį ant Jurgos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.
Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu ir už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, kodėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai išgyvendino iš savo namų.
Tai ir dabar Uršulė beveik net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi taip pražūti.
– Taip jai ir reikia, – ne kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi, kad plačiai paskleidė paslaptį. – Velnias motiną pripiršo, velnias dukterį pagriebs.
Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo net klebonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, bet tas net iš tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snaudė, nieko gero nesugalvojo ir tarė: tegu pražūsta jis su ta Uršule pragaro gelmėse, tiktai jo galvos nekvaršina.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.