Baltaragio malūnas13 psl. · apie 5 min.
IV dalis9% kūrinio
13 psl.

Uršulė gerai žinojo, kad čia Baltaragio ir jo bičiulio Pinčuko klastingi darbai, tiktai negalėjo suprasti, ko siektų jie naujais savo burtais. Pagaliau suprato ir pati sau per kaktą delnu sudavė:

– Kokia aš kvaila ir dar vadinuosi sena davatka. Ne be reikalo ir klebonas ant manęs supyko. Juk tai ne kas kita, kaip tas prakeiktas raganius Baltaragis, neįstengęs manęs išleisti už Pinčuko, prižadėjo jam savo dukterį. Kitaip ir būti negali. Mane išgelbėjo skaisčiausi apžadai, o ji, vargšelė, pasmerkta amžinai pražūti. Ir kaip iš karto aš to nesupratau?

Stebėjosi Uršulė savimi ir kitiems skelbė Baltaragio ir Pinčuko burtų užmačias. Tiktai pati nežinojo ir kitiems neaišku buvo, ar džiaugiasi jais Uršulė, ar piktinasi. Toks ją džiaugsmas ir pasipiktinimas kartu buvo pagavęs, kada ji įspėjo tariamą Baltaragio ir Pinčuko sąmokslą.

O Jurgos Uršulė iš pat mažens nekentė. Visą senmergės tulžį ant Jurgos išliedavo, kai nematydavo Baltaragis.

Todėl ir senas našlys nebūtų jai likęs skolingas, jeigu ir už paties velnio būtų ją išleidęs. Gerai žinojo Uršulė, kodėl jos Baltaragis nekentė ir taip negražiai išgyvendino iš savo namų.

Tai ir dabar Uršulė beveik net apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jos nemėgiama podukra (taip Uršulė kartais vadindavo Jurgą) turi taip pražūti.

– Taip jai ir reikia, – ne kartą pati sau pasakydavo ir gailėdavosi, kad plačiai paskleidė paslaptį. – Velnias motiną pripiršo, velnias dukterį pagriebs.

Bet pagaliau pradėjo Uršulę sąžinė graužti. Norėjo net klebonui savo mirštamą neapykantą prisipažinti, bet tas net iš tolo jos neprisileisdavo. Taip vargšui Bobinui įkyrėjo Uršulės Baltaragis, dėl kurio jis, nors ir nemažai snaudė, nieko gero nesugalvojo ir tarė: tegu pražūsta jis su ta Uršule pragaro gelmėse, tiktai jo galvos nekvaršina.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.