Susiėjo tada vienas galas tilto su kitu galu, prikėlė beveik be nuovokos gulinčią Uršulę, – stebėtina, kaip jos nesumindžiojo besipešdami, – surišo nykščius su kojų pirštais, kaip knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni kitų:
– O kas dabar leis ją į vandenį?
– Kas gi kitas leis, jeigu ne tie patys, kur atsivarė, – atsakė.
Bernardas su Benjaminu nesipriešino, paėmė už pavadžių galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo:
– Pasigailėkite, – sako. – Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą gauti.
– Gerai, – paskubomis atsakė Bernardas. – Galėsi pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose parašyta.
Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti, ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.
Visi sužiuro nuo tilto.
– Matai, nekalta mergelė, – vieni pasakė. – Paskendo.
Bet nespėjo pasakyti, žiūri – suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.
– Ragana! – sušuko tada iš visų pusių.
O Bernardas su Benjaminu nusigando, kad dabar tikrai neturės, kur jos dėti, ir paleido pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė.
– Laikykit, laikykit! – sušuko nuo tilto.
Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo vandens paviršiuje ir plaukė pavandeniui.
Sužiuro visi, ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant vandens iššoko tiktai vienas kitas burbuliukas.
Dar palaukė, pažiūrėjo, nieko nematyti, tik vanduo sūkuriuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.
– Ką judu padarėte? – užsipuolė tada visi Bernardą su Benjaminu. – Kam galus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę.
– Gal dar sugriebsime pavandeniui, – atsakė tada nusigandęs Bernardas.
Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto kažkas garsiai nusikvatojo.
Tada vyrai, užimti Uršulės ieškojimu, neatkreipė į tai dėmesio. Tiktai paskui, geras varsnas apieškoję ir niekur skenduolės neatradę, – vinguriuodamas vanduo kažin kur nunešė Uršulę su visais pavadžiais, – apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, – bent į sprandą reiktų užvažiuoti už tokį mokslą, – bet čia jis buvo, čia jo ir pėdsakai dingo.
Tada visas apmaudas nusigrįžo prieš Bernardą su Benjaminu:
– Tai per judu, durniai, nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme?
Davė tada Bernardui su Benjaminu gerai į sprandą ir išsiskirstė spiaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę.
O Bernardas su Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai pas kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašė atlaikyti mišias už Uršulės vėlę.
– O čia dabar, ką prasimanėte? – nustebo klebonas.
– Nekalta mergelė, pasirodo, buvo, – abudu atsiduso ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.
Supyko klebonas ir išvijo abu draugus iš bažnytinės tarnybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos mergelės Uršulės vėlę.
XXXII dalis
Pagaliau, po visų savo klaidžiojimų keliais ir šunkeliais, sugrįžo į savo kraštą Girdvainis.
Obuolmušiai ausyse jau nebežvengė. Buvo baisiai tylu ir tuščia. Tarytum visas pasaulis būtų staiga ištuštėjęs.
Po susitikimo kryžkelėje su Pinčuku jau nebesitikėjo surasti savo obuolmušių. O su jais, tarytum, viskas dingo. Po kelionės sugrįžęs namo, pasijuto kaip po gaisro – nežinojo nei ką pradėti, nei ką daryti.
Tai sužinojęs iš skerdžiaus Anupro apie savo obuolmušių likimą, tą pat vakarą išėjo į Gaidžgalės karčiamą.
Nuėjęs net labo vakaro nepalinkėjo visokių nelaimių persekiojamam Šešelgai, tiktai apsidairė, lyg kažko ieškodamas, po karčiamą ir atsisėdo niaurus kaip naktis į pačią kerčią už stalo.
Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino Girdvainio, nes niekada nebuvo jo matęs, tai neprasmego iš tos baimės kiaurai žemę su visa savo karčiama. Tiktai nujautė, kad šis vėlyvasis svečias ne prieš gera atėjo. Todėl stebėjo nusigandusiomis savo akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti, kas per vienas jis būtų.
O Girdvainis, atsisėdęs už stalo, tarytum visai nepastebėjo Šešelgos, tiktai iš paniūrų žvilgtelėjo į karčiamninką ir tarsi jam, tarsi ne jam – tarė:
– Duok degtinės. Į uždūšines atėjau.
Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė butelį geriausios degtinės. Pastatė ant stalo prieš Girdvainį ir žemai nusilenkė, kaip prieš poną.
– Labai prašau. Gal dar ko malonėsite?
Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo į karčiamninką, paėmė butelį ir išgėrė vienu užsivertimu. Paskui trenkė butelį į grindis, Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant žemės. O Girdvainis, lyg niekur nieko, vėl tarė:
– Dar duok!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
3. Kaip Uršulės galas parodo žmonių ir bažnyčios žiaurumą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Po viešos išpažinties klebonas Uršulei išrišimo neduoda, apgailestauja, kad raganų nebegalima deginti, ir liepia ją išvaryti iš parapijos. Nė viena parapija nenori jos priimti: vieni rėkia varyti toliau, kiti atgal, o abu tiltelio galai sako, kad ją galima nors į pragarą nugramzdinti. Ponaičiukas su knyga pasiūlo išbandyti ją vandeniu, ir vyrai noriai paklauso mokyto žmogaus. Kai Uršulė iškyla, ją vadina ragana, o kai paskęsta, ima sakyti, kad buvo nekalta mergelė. Prietarai ir abejingumas nužudo žmogų, kurio niekas nenorėjo išklausyti.
Rašiniui: Tikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.