Pagaliau, po visų savo klaidžiojimų keliais ir šunkeliais, sugrįžo į savo kraštą Girdvainis.
Obuolmušiai ausyse jau nebežvengė. Buvo baisiai tylu ir tuščia. Tarytum visas pasaulis būtų staiga ištuštėjęs.
Po susitikimo kryžkelėje su Pinčuku jau nebesitikėjo surasti savo obuolmušių. O su jais, tarytum, viskas dingo. Po kelionės sugrįžęs namo, pasijuto kaip po gaisro – nežinojo nei ką pradėti, nei ką daryti.
Tai sužinojęs iš skerdžiaus Anupro apie savo obuolmušių likimą, tą pat vakarą išėjo į Gaidžgalės karčiamą.
Nuėjęs net labo vakaro nepalinkėjo visokių nelaimių persekiojamam Šešelgai, tiktai apsidairė, lyg kažko ieškodamas, po karčiamą ir atsisėdo niaurus kaip naktis į pačią kerčią už stalo.
Visa laimė, Šešelga iš karto nepažino Girdvainio, nes niekada nebuvo jo matęs, tai neprasmego iš tos baimės kiaurai žemę su visa savo karčiama. Tiktai nujautė, kad šis vėlyvasis svečias ne prieš gera atėjo. Todėl stebėjo nusigandusiomis savo akimis kiekvieną jo judesį ir stengėsi įspėti, kas per vienas jis būtų.
O Girdvainis, atsisėdęs už stalo, tarytum visai nepastebėjo Šešelgos, tiktai iš paniūrų žvilgtelėjo į karčiamninką ir tarsi jam, tarsi ne jam – tarė:
– Duok degtinės. Į uždūšines atėjau.
Nusigandęs Šešelga pašoko iš vietos ir tuojau atnešė butelį geriausios degtinės. Pastatė ant stalo prieš Girdvainį ir žemai nusilenkė, kaip prieš poną.
– Labai prašau. Gal dar ko malonėsite?
Girdvainis nieko neatsakė ir net nepažiūrėjo į karčiamninką, paėmė butelį ir išgėrė vienu užsivertimu. Paskui trenkė butelį į grindis, Šešelga kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant žemės. O Girdvainis, lyg niekur nieko, vėl tarė:
– Dar duok!
– Kas čia dabar per žmogus? – spoksojo Šešelga į Girdvainį, negalėdamas atsikelti nuo žemės ir nulaikyti danties ant danties. Tokio dar jis kaip gyvas nebuvo matęs, nors ir nemaža visokių žmonių – ir ponų, ir mužikų, ir kitokių – praėjo pro jo karčiamą. Bet nespėjo Girdvainis antrą kartą žvilgtelėti, kai Šešelga jau atnešė antrą butelį. Girdvainis išgėrė jį kaip pirmą ir trečio paprašė.
Tik tada Šešelga atsigodė ir suprato.
– Ar tik ne Girdvainis bus? – pats sau pagalvojo, stingdamas iš baimės.
Tai atnešęs trečią butelį – nei gyvas, nei miręs – pradėjo teisintis, kad jis nieko nekaltas, kad tai Pinčuko velnio, kuris pas Baltaragį bernavo, ir arkliavagio Raupio darbas. O jis iš to jokios naudos neturėjęs, tik priepuolį gavęs, kai Raupį taip žiauriai stadaloje užpampinę obuolmušio odoje. Bet jam taip ir reikėję, kad nevogtų gerų arklių. O ir Pinčukui tas gražumu neapsieis, nes jis čia buvo didžiausias kaltininkas.
Šešelga, visas drebėdamas, išpasakojo, ką jis žinojo ir ko nežinojo. Girdvainis, nors ir klausė viena ausim Šešelgos kalbos, bet visai ja nesidomėjo ir nieko negirdėjo. Jis buvo paskendęs savo mintyse, kurios nieko bendro su Šešelgos plepalais neturėjo. O tos mintys slėgė kaip akmenų kalnas. Tad išgėrė trečią butelį ir pakilo nuo stalo, savęs nepakeldamas, baisiai niaurus ir girtas. Piktomis dėbtelėjo į besiteisinantį Šešelgą, kad tas visiškai apmirė ir neteko žado.
– Pasirink, – tarė, – po kuriuo balkiu nori kaboti. Apmokėsiu sąskaitą.
Šešelga, neištaręs nei žodžio, kaip stovėjo, taip ir susmuko vietoje, o paskui atsipeikėjęs keturpėsčias nulindo už alaus statinių ir nesavu balsu pradėjo spiegti, lyg būtų kariamas.
Maža vilties šį kartą turėjo Šešelga, kad liks nepakartas, bet tik be reikalo baimę šią kentė.
– Nenori – nereikia! – abejingai patraukęs pečiais, tarė Girdvainis. Paskui koja spyrė į karčiamos duris ir išėjo, palikdamas karčiamoje sukeltą siaubą.
Lauke šniokštė pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagiriodamas apsidairė aplinkui, pamatė prie karčiamos pamestą kaimo vyrų kuolą, su kuriuo pampino Raupį, paėmė jį ir užrėmė karčiamos duris iš lauko.
Paskui, užėjęs už kampo, pasižiūrėjo, iš kurios pusės vėjas pučia, pasigraibė kišeniuose, atrado degtukų ir brūkštelėjęs – uždegė karčiamos šiaudinį stogą.
Liepsną pagavo vėjas, ir gaisras išsiplėtė ant viso namo.
Pergąsdintas Šešelga ne iš karto suprato, kas atsitiko. Tiktai tada susigriebė, kai pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa karčiama prisipildė dūmų. Šoko pro duris, bet durys buvo užremtos. Tada su dūmais išsivertė pro langą.
Liepsnojo pleškėdama visa karčiama. Šešelga norėjo bėgti į kaimą pagalbos, bet galva apsisuko ir, pats nežinodamas kaip, nurūko į Pinčuko pelkes. Tenai, beveik verkdamas, pasišaukė Pinčuką.
– Na, tu ir vėl čia? – nejuokais supyko iškviestas Pinčukas. – Sakiau, kad daugiau man į akis nepasirodytumei. Lįsk dabar į pirmą akivarą ir užsirauk, kol aš dar tavęs tenai neįgrūdau.
– Pasigailėk! – puolė ant kelių Šešelga. – Mane tokia nelaimė ištiko, o tu akivarą siūlai. Girdvainis karčiamą uždegė.
– Kas man darbo? – atsakė Pinčukas. – Girdvainis dabar per laukus eina, ieškodamas šakos kur pasikarti. Na, greičiau lįsk, kaip sakiau, aš neturiu laiko.
– Kaipgi dabar aš bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? – mėgino išsisukti Šešelga.
– Bajoras ne bajoras, neturiu laiko ilgai su tavimi terliotis, – atkirto Pinčukas ir tėškė Šešelgą į vidurį liūno, o pats kažin kur paskubomis nurūko. Tur būt, užbėgti Girdvainiui už akių, kad nenueitų į Baltaragio malūną.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.