Baltaragio malūnas132-133 psl. · apie 5 min.
XXXII dalis93% kūrinio
132 psl.

– Nenori – nereikia! – abejingai patraukęs pečiais, tarė Girdvainis. Paskui koja spyrė į karčiamos duris ir išėjo, palikdamas karčiamoje sukeltą siaubą.

Lauke šniokštė pavasario vėjas. Girdvainis lyg išsipagiriodamas apsidairė aplinkui, pamatė prie karčiamos pamestą kaimo vyrų kuolą, su kuriuo pampino Raupį, paėmė jį ir užrėmė karčiamos duris iš lauko.

Paskui, užėjęs už kampo, pasižiūrėjo, iš kurios pusės vėjas pučia, pasigraibė kišeniuose, atrado degtukų ir brūkštelėjęs – uždegė karčiamos šiaudinį stogą.

Liepsną pagavo vėjas, ir gaisras išsiplėtė ant viso namo.

Pergąsdintas Šešelga ne iš karto suprato, kas atsitiko. Tiktai tada susigriebė, kai pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa karčiama prisipildė dūmų. Šoko pro duris, bet durys buvo užremtos. Tada su dūmais išsivertė pro langą.

Liepsnojo pleškėdama visa karčiama. Šešelga norėjo bėgti į kaimą pagalbos, bet galva apsisuko ir, pats nežinodamas kaip, nurūko į Pinčuko pelkes. Tenai, beveik verkdamas, pasišaukė Pinčuką.

– Na, tu ir vėl čia? – nejuokais supyko iškviestas Pinčukas. – Sakiau, kad daugiau man į akis nepasirodytumei. Lįsk dabar į pirmą akivarą ir užsirauk, kol aš dar tavęs tenai neįgrūdau.

– Pasigailėk! – puolė ant kelių Šešelga. – Mane tokia nelaimė ištiko, o tu akivarą siūlai. Girdvainis karčiamą uždegė.

– Kas man darbo? – atsakė Pinčukas. – Girdvainis dabar per laukus eina, ieškodamas šakos kur pasikarti. Na, greičiau lįsk, kaip sakiau, aš neturiu laiko.

– Kaipgi dabar aš bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? – mėgino išsisukti Šešelga.

– Bajoras ne bajoras, neturiu laiko ilgai su tavimi terliotis, – atkirto Pinčukas ir tėškė Šešelgą į vidurį liūno, o pats kažin kur paskubomis nurūko. Tur būt, užbėgti Girdvainiui už akių, kad nenueitų į Baltaragio malūną.

133 psl.

O Girdvainis, uždegęs karčiamą, kaip tik nuėjo gaisro atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės ežero link, kur buvo Baltaragio malūnas. Bet nenuėjo nei pusės kelio. Kaip jis galėjo grįžti be savo obuolmušių pas savo nuotaką, kuri jo išsižadėjo?

Iš ryto atrado jį žmonės pasikorusį ant kalno prie kelio, kuris ėjo į Baltaragio malūną, ir tą kalną praminė Girdvainio piliakalniu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.

Rašiniui: Kaltė

2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.

Rašiniui: MeilėIšdidumas

3. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.

Rašiniui: LikimasKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.