O Girdvainis, uždegęs karčiamą, kaip tik nuėjo gaisro atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės ežero link, kur buvo Baltaragio malūnas. Bet nenuėjo nei pusės kelio. Kaip jis galėjo grįžti be savo obuolmušių pas savo nuotaką, kuri jo išsižadėjo?
Iš ryto atrado jį žmonės pasikorusį ant kalno prie kelio, kuris ėjo į Baltaragio malūną, ir tą kalną praminė Girdvainio piliakalniu.
XXXIII dalis
Tą naktį pabudo Jurga iš klaikaus sapno ir visa drebėdama pašoko iš lovos. Pro seklyčios langus švietė kažkokia atšvaistė, o už langų skardeno kažkoks nepaprastas žvengimas, kad net visa seklyčia drebėjo.
Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo nuo to vakaro, kai išgąsdino ją nepaprastas pelėdos ūkimas. Dar pereitą rytą buvo pakilusi kliedėdama, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur išeiti, tiktai tėvas, neišleisdamas sergančios dukters iš akių, spėjo sulaikyti tarpduryje.
– Kur eini, dukrele? – nustebęs paklausė.
– Girdvainio ieškoti, – atsakė be sąmonės Jurga.
– Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? – iš karto nesuprato tėvas, kad duktė kliedi. – Palauk, pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo obuolmušius, atvažiuos pas tave.
– Ne, – atsakė Jurga. – Be manęs jis niekada nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir visa taip padaryti, kaip Anupras sakė, nes kitaip jis be manęs pražus ir man nebus be jo gyvenimo.
Ir veržėsi išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė sulaikyti ir paguldyti atgal į lovą. Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus, kuriuos Jurga, atrodė, jau baigia užmiršti. Ir kam dar jis gundė eiti ieškoti pamišusio jaunikio? Geriau jis būtų niekada neatvažiavęs, negu tokią bėdą pramanęs.
Bet paguldyta Jurga nurimo, tarsi užmiršo savo ketinimą eiti Girdvainio ieškoti, ir ramiai užmigo.
Pramiegojo ligi pavakarės, o paskui pabudusi apsidairė aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai mieganti, tuojau pašoko iš lovos, lyg nesirgusi, buvo nepaprastai linksma ir gera su tėvu.
– Ak, tėveli, – skundėsi lyg susisarmatijusi. – Kokia aš miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, tėveli! Aš tuojau apsiruošiu.
Tėvas nustebęs žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats ką galvoti. Negi iš tikrųjų būtų pasveikusi? Kokia tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose akyse švystelėjo vienas kitas džiaugsmo spindulėlis.
O Jurga, tarsi visai nesirgusi ir viską užmiršusi, sukosi linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi, lyg prieš didelę šventę. Nei žodžiu neužsiminė apie Girdvainį, tarytum nei jo pažinusi, nei apie jį girdėjusi, ne tik kad širdyje būtų kada nors turėjusi.
Apsitvarkiusi paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių būtų, užtiesė stalą balta staltiese ir, žiūrėdama į tėvą, tarsi prisimeilindama, tarsi atsiprašydama, pasakė:
– Eikš, tėveli, pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, sunykęs, kad gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet aš dabar pasitaisysiu, tėveli, ir pamatysi, kokia aš gera būsiu.
Tėvas tik žiūrėjo į dukterį ir šypsojosi. Taip gera jam buvo, kad pagaliau dukra pasveiko. Atsisėdęs už stalo valgė už du, lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia tėvo, ne tiek pati valgė, kiek jį penėjo ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir pasigailėjimo akimis.
– Kaip man gera su tavim, tėveli, – glausdamasi kalbėjo. – Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.
– Ak, tu mano varguolėle, gražuolėle! – nemažiau džiaugėsi tėvas, tarsi būtų prasidėjęs naujas, šviesus ir laimingas gyvenimas. – Kaip aš norėčiau, kad tu visada tokia laiminga ir linksma būtum!
– Ir būsiu, – spindėjo visa Jurga.
Prie stalo užtruko ligi vėlių išvakarių, negalėdami atsiskirti ir atsidžiaugti savo naujai surasta laime.
Ak, ta laimė, kokia ji paprasta!
Jurga, eidama gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo apsvaigusį tėvą. Baltaragis net neatsimena, kada jis toks laimingas buvo, kaip tą vakarą.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
3. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.