Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis, vėjo blaškomas, tolo Udruvės ežero link.
Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui.
– Palauk! – šaukė ji šešėliui. – Nepražūk antrą kartą. Dabar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu.
O vėjas jau nešė ją Udruvės ežero pačia pakriūte.
Pro šalį pralėkdama sukliko žuvėdra, lyg išgąsdinta, ir dingo tamsoje.
Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą.
Vėjas išskleidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas ir krito, tarsi į mylimojo glėbį, į šniokščiančius prieš audrą Udruvės ežero vandenis.
Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė į ežero vidurį.
O Jurga vaizdavosi, tarsi ji važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė jai, tartum ne šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neištūrėjo ir sustingo iš džiaugsmo.
Tada dangus prasivėrė, ir žvaigždės mirgėdamos skambėjo kaip varpai.
Ak, tai tik pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero, nusinešė kvatodama savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto merginą, Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.
O audra, tarsi džiūgaudama, vis labiau šėlo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
3. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.