– Labanakt, tėveli! – šypsojosi ant slenksčio laiminga Jurga. – Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais rūpestėlių debesėliais.
Negalėdama atsiskirti, pribėgo dar kartą prie tėvo, prisiglausdama ir jį bučiuodama.
– Na, dukrele, ar ne per daug šiandien laimės? – glostė tėvas ramindamas dukters gelsvas kasas. – Eik išsimiegok gerai ir atsikelk rytoj, kaip šviesi saulelė.
Palydėjo dukrą į seklyčią, paguldė, užklostė ir sugrįžo atgal į trobą. Atsigulė, bet užmigti iš tos nepaprastos laimės ir su praskaidrėjusia širdimi ir galva negalėjo. Tai nuėjo dar kartą į seklyčią pažiūrėti savo dukters.
Nuėjęs atrado Jurgą ramiai miegančią, tarsi po didelių vargų ir sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pažiūrėjo tėvas į miegančią dukrą, paglostė jos galvą, nusiramino ir sugrįžo atgal į trobą visas spindėdamas. Atsigulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai buvo miegojęs.
Bet šį kartą – ir paskutinį – apgavo Baltaragį šviesi laimės šypsena.
Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą, pabudo iš klaikaus sapno ir – baisiai išsigandusi ir visa drebėdama – pašoko iš lovos.
Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų važiavęs pas ją su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė ir nugarmėjęs jis kiaurai žemę su savo žirgais.
Prikėlė ją paskutinis obuolmušių žvengimas. Toks skardus, kad net seklyčios langai sudrebėjo. Bent taip pasirodė Jurgai iš miego ir išgąsčio.
Visa drebėdama pribėgo prie lango pažiūrėti, kas čia atsitiko. Tolumoje švietė gaisras, o aplinkui ūžavo pavasario vėjai, keldami audrą. Ir pasivaideno Jurgai, kad už lango stovi baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko akis į akį, toks nusiminęs, kad net širdį perveria. Pamojo lyg su ranka, kviesdamas išeiti.
Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis, vėjo blaškomas, tolo Udruvės ežero link.
Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui.
– Palauk! – šaukė ji šešėliui. – Nepražūk antrą kartą. Dabar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu.
O vėjas jau nešė ją Udruvės ežero pačia pakriūte.
Pro šalį pralėkdama sukliko žuvėdra, lyg išgąsdinta, ir dingo tamsoje.
Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą.
Vėjas išskleidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas ir krito, tarsi į mylimojo glėbį, į šniokščiančius prieš audrą Udruvės ežero vandenis.
Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė į ežero vidurį.
O Jurga vaizdavosi, tarsi ji važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė jai, tartum ne šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neištūrėjo ir sustingo iš džiaugsmo.
Tada dangus prasivėrė, ir žvaigždės mirgėdamos skambėjo kaip varpai.
Ak, tai tik pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero, nusinešė kvatodama savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto merginą, Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.
O audra, tarsi džiūgaudama, vis labiau šėlo.
XXXIV dalis
Prieš pat aušrą išgirdo Baltaragis skardų eržilų žvengimą ir pabudo. Pagalvojo, negi Girdvainis būtų suradęs savo obuolmušius ir atvažiavęs. Nežinojo Baltaragis, niekur neišeidamas iš savo malūno ir tik savo sielvartu gyvendamas, kad Girdvainio obuolmušiai seniai jau buvo žuvę ties Gaidžgalės karčiama.
– Ar nesapnuoju? – paabejojo, bet čia pat vėl išgirdo, kaip trinktelėjo priemenės durys ir suprato, kad tai Jurga išbėgo pasitikti savo jaunikio. Tada nudžiugęs atsikėlė ir, užsimetęs kailinius ant pečių, išbėgo ant kiemo.
Vos išėjęs pro duris, pamatė, lyg Jurgos šešėlis šmėkštelėjo ant ežero pakriūtės ir dingo, o paskui pasigirdo dar skardesnis eržilų žvengimas, nustelbdamas šniokščiančią audrą.
– Jurgele mano, kur tu? – nusigandęs šūktelėjo Baltaragis ir nubėgo prie ežero pakriūtės, kur matė lyg Jurgos šešėlį.
Bet tenai nieko nebuvo.
Tiktai žemai pakalnėje šniokštė sukilęs ežeras ir kraupioje mėnesienoje skardeno nejaukus eržilų žvengimas. Visai toks pat kaip tada, kai buvo atvažiavęs Girdvainis piršlyboms.
– Kas čia dabar galėtų būti? – stebėjosi Baltaragis ir dairėsi aplinkui.
Bet nieko nebuvo matyti. Nei Jurgos, nei Girdvainio, nei jo obuolmušių žirgų. Negi būtų spėję išvažiuoti, jam nei žodžio nepasakę? Bet iš kur tada tas žvengimas?
Nieko nesuprasdamas Baltaragis žvalgėsi aplinkui su stingstančia širdimi. Antroje ežero pusėje švietė gaisro pašvaistė. Tai degė Gaidžgalės karčiama. Bet gaisras ilgiau nepatraukė Baltaragio dėmesio. Jis visas susikaupęs klausėsi nesuprantamo žvengimo, nujausdamas nelaimę.
Su drebančia širdimi puolė atgal į trobą, įbėgo į seklyčią, – taip ir yra, kaip nujautė: nėra Jurgos, o patalas dar šiltas. Matyt, ne tik jam pasirodė, bet ji tikrai išbėgo, kai trinktelėjo priemenės durys.
Ak, ta vakarykštė laimė! Kokia ji buvo apgaulinga.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
3. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis sustingsta tarsi suakmenėjęs?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Audros naktį Jurga išbėga paskui Girdvainio šešėlį ir krinta į audringą Udruvės ežerą, o Girdvainis tą pačią naktį pasikaria. Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nutrenkia velnią į pragaro gelmes, bet Baltaragį žmonės randa ligi kelių įsmukusį į žemę, tarsi suakmenėjusį. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi padavimu: per pavasario audrą Jurga važiuoja susituokti su Girdvainiu, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.